Niekas nemato, niekas negirdi, atiduok man savo širdį

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

Iš neonas2
Striptichas nr. 1


Pasaulis surėdytas neteisingai ir sėkmė neteisingai aplenkia dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu nelyg hibridukas Lexusas.

Aš Serpentinas sėdžiu ant kėdutės, daug kartų Neptūno astronautų pavogtas eksperimentams, o dabar jau – nurašytas žemiškiems reikalams. Saulė tvieskia tiesiai į pakaušį, ritinėjasi retų plaukų aerodrome. Ir kregždė užkliuvusi už šakos virbalo, po kojomis praeivių švysteli saują rusiškų vardų.
Stipriai užsimerkiu, regėjimui gerinti išmokau kinų akių pratimą. Štai suskaičiuosiu iki dešimties ir kaipmat praregėsiu. 

Dievaži, regiu! Tarp turgaus prekystalių migruojantį Diegą, sąmoju trykšta pilna burna. Argi gaila, kada ne kada nugnybti sau lašinių perteklių, sukeliant skandalus?
Prekiautojos skubiai sutūpia užtamsintose prakartėlėse. Nukrauti vaisių dėžėmis prekystaliai nebekvėpuoja, svogūnų laiškai svyra žemyn ir primena perkaitusių laidų fiestą.

Na, nieko! Diegas susiveržia diržą, plaštaka sulygina plaukų paviršių. Apsukrioms moterytėms  – jis yra šaukštas nukritęs po eskavatoriumi, nepaimsi plikomis rankomis. O neapsukrioms – lengvai apsuka galvas pinigais, kurie prispausti prie krūtinės jų pačių piniginėse.

Taip, yra dalykų, kurie kybo po kaklu! Aš Serpentinas nusirišu kaklaraištį, sulankstęs įdedu į švarko šoninę kišenę. Bus minkščiau kristi ant kairiojo šono. Žaibolaidis, kelis dešimtmečius snaudęs pavėsyje, staiga suaktyvėja ir kaukdamas šauna link Arkties kaip signalinė pavojaus raketa.

Diegas šlepsi artyn, trina rankas, lyg ketintų pasmaugti pirmą pasipainiojusį jo kelyje:

– Niekas nemato, niekas negirdi, atiduok man savo širdį!