Vienišam keleiviui

Keleivi vienišų naktų, įmintos lieka tavo pėdos,
Paklystame ir aš ir tu, nesurašytos visos bėdos,
Nesuskaičiuoti vakarai, kada išėjome į kelią,
Kur žvaigždės mirga iš dausų lyg susiliejančios žvakelės.

Užverk į prieklėtį duris, laukimas ilgas lyg kelionė
Kai pagaliau gaivus lietus dangum nuslinko, lyti liovės,
Vingiorykštės balta galia ir atgaiva širdies — plaštakės,
Palauk, kol aveles skaitys man tavo geros, mielos akys.

Kai slendė debesų laivai, bolavo mėlyna žydrynė,
Žiedus visus iš pakelių žvilgsniu marga minia išskynė,
Tu vėl klajojai mintimis visur, kur paukščiai kelią randa,
O mes pamiršom jau seniai, kaip kvepia viralas — balanda.

Keleivi vienišų naktų, ištiesk prašau man savo ranką,
Spingsulės vėjuos debesų žingsnius skaičiuoja, laikas senka,
Paskui į kelią vėl žvelgi, nelieka nieko mūsų gojuj,
Tik girioj alkani vilkai lyg šunys sapnuose vaitoja.