Po to, kai Mikronezijos čiabuviai, susivieniję su Papua Naujosios Gvinėjos aborigenais užkariavo pasaulį, planetoje Žemė įsivyravo nauji papročiai, tradicijos ir net kulinariniai įpročiai, kitaip sakant, atsirado nauja virtuvė.
Asmeniškai aš, įsinorėjęs žmogienos, nevaikštau į supermarketą, geriausi pirštakauliai, tokie, kuriuos apčiulpęs dar nori, parduodami mažuose ūkiuose, kur tvirtas, raudonsprandis ūkininkas arba jo žmona, leidžia pasirinkti skerdieną pagal jos rasę, atspalvį, kaulų korėtumą ir net formą.
Kaip elgiatės jūs? Galbūt visai nesukate galvos apie tai, ką suvalgote?
Tikrai į kažką panašu? Tai pacituotumėt bent jau. Aš nežinau Melniko, net jei jis tikrai kažką parašė. Tubūt, jis tikras mano proto brolis, idėjų požiūriu.
Žinokite, gerbiamas rašytojau, visokių papuasų įvedimas eilėraščio pradžioje, žinokite, tikrai jau juk neužmaskuoja jūsų nusirašinėjimo iš gerbiamo rašytojo Melniko, nes tikrai jau tik epizodas iš jo Mašos, žinokite. Ir, žinokite, tik todėl, kad paprašėte komentuoti ir rašyti, žinokite, ir parašiau visą tiesą, nes jau tikrai, jau, žinokite, tas begalinis nusirašinėjimas šiandienos daugelio gerbiamų autorių kūryboje, tai jau, žinokite, jau tikrai jau...
nesuku galvos dėl mitybinių reikalų, kur pripuola ten ir atsitinka, tai nuo medžio ką skint, tai smilgas ėst, kur galai riebesni būna, o dar gerai yra kraujiniai vėdarai, nevertinkit šiukšliadėžių, į jas reikia spjaudyti, o ne rašyti.
po to žongliruotojo peiliai pakilo į devynių kilometrų aukštį prisijungdami prie šakučių ir šaukštų aš nuėjau
į trinkelėmis grįstą virtuvę aš grįžau į vituvę
virt lietuviškų bulvių nes papuasiški patiekalai
ypač šonkauliukai su bananų padažu buvo gerokai
pabodę