Žinote , Atėja (aš čia dabar kaip ta miela rašytojų komentatorė) :) eilėraštis yra labai vidutikiniotiškas, intravertiškas, jeigu skaitote eiles - suprasite. Kad kam atrodo - uch, ach, - na žibin... kovoja už ... o kai kas ir susivokia kitaip. Bet tfu, tas liūnas darosi per klampus. Todėl apie kūrinį - pirma strofa - poezija liūdina, antra strofa - tikra, trečia- nemiga, ketvirta - ilgesys praeities, ketvirta - teta būsena :) , o paskutinis posmas truputį į outside , gal geriau taip -
Tai šokis medžių tyloje prieš lietų,
Šakas paglostau, ryto ritmas senka,
Jau nesušoksim taip mes, nors norėtųme,
Mielasis, dar prašau— paduok man ranką.
Oi, Atėja, tiesiog tobulai glundanti prie minčių žaismo lyrikos forma. Su pasimėgavimu skaičiau.
Tik mano labai subjektyvus patarimas - išmesčiau iš karto paskutinį posmą.
"Tai ne kadaise šokamas suktinis." - čia dėčiau daugtaškį ir visa ta emocija būtų organiška, nostalgiška,kalbanti apie tai, ko nebus, kad viskas pakito.
Nes pask. eilutė vėl atkartoja ankstesnes mintis ir lieka tokio saldumo, su visais imperatyvais "Mielasis dar prašau— paduok man ranką." - toks gražus tekstas nusaldinamas. Bet čia tik mano subjektyvi nuomonė. Vienok - labai lyriškas, skambus kūrinys, paslaptingas ir mistiškas su sfinksais, nėra klišinis. Už tai 5. O apie tą siūlymą pamąstyk, gal aš klystu, bet man po to suktinio jau viskas ištransliuota labai artimomis lyrikos bangomis... 555
rimas ir ritmas puikūs, o kas to indo viduj...šokis medžių tyloje kaip lapas sukdamasis krinta ir subjektyvios to šokio pajautos... tebus penki už techniką