Aufwiedersehen*

Į nuomojamą namą atsikrausčiau prieš pora mėnesių. Šeimininkė nekėlė didelių reikalavimų, tik paprašė laikytis tvarkos, nepriglausti šuns ir laiku mokėti nuomą. Turiu prisipažinti, kad ne visiškai paklusau šeimininkėms nurodymams. Užmaskuotą bananų dėžėje, jauną, vos kelių mėnesių šunį, parsigabenau jau kitą dieną. Pasižadėjau sau, kad darysiu viską, jog Ryzenšnaucerių veislės Begis negraužtų baldų kojų ir nesimaišytų šeimininkei prieš akis. Kai šeimininkė užsukdavo pasiimti nuompinigių, jį paslėpdavau netoli namų esačiame beržynėlyje. Nors ir pririštas, Begis laikėsi stoiškai, o aš džiaugiausi turinti kantrų, išmintingesnį už mane pačią šunį.

          Netrukus pastebėjau, kad kiekvieną rytą  į kaimynų duris pasibeldžia senutė. Pasipuošusi ryškiai geltonu kliošiniu paltuku, nublukusiom nukirptais pirštais pirštinėm, per daug į šoną pasvirusia megzta kepuraite. Ji tylutėliai pabelsdavo į duris, kelias minutes pastypsodavo, užvertusi galvą pažiūrėdavo į langus ir nueidavo. Kaimynų tuo metu nebūdavo namie, o jei ir sėdėtų parimę prie virtuvės stalo ir gvildentų rūpesčių it saulėgrąžų sėklų pilną kasdienybę, vargu, ar būtų išgirdę jos beldimą. Ji viską darė tyliai, tyliau nei pats, į durų staktą pučiantis šiltas pietryčių vėjas.

          Vieną dieną neapsikenčiau ir nusprendžiau ją pakalbinti.

- Ar, močiut, kaimynų ieškot? Jie šiuo metu dirba, jų nėra namie.

          Nustebau, kad nesu  mačiusi tokių skaisčiai žydrų akių ir senatvės nepaliesto žvilgsnio. Nors paakius ir buvo uždengusios grybienos hifą primenančių raukšlelių gijos, žvilgnis liko džiugus ir šelmiškas.

- Heute ist ein sehr shöne Tag*.

- Entshuldigung**, močiute. Nemoku vokiškai. Bet jų nėra. Ateikite vakare. Abend, komme am abend***.

          Lyg neišgirdusi keistoji senučiukė dar sykį pabarbeno į duris ir lygiai taip pat kaip visada pasitaisiusi kepuraitę apsisuko ir nuėjo link vartelių. Viskas ką žinojau apie vokiečių kalbą buvo iš vaikystės prisiminimų atsliūkinusi dainelė: “O Tannenbaum, o Tannenbaum wo ist deine Blätter? “**** Kuri taip ir liko niekada neišmokta nuogirda, vis primenanti gėdingą ir nevykusį mokyklinį kalbų mokinimąsi.

          Kartą, stebėdama įkyrų senutės užsispyrimą, susimąsčiau, kad nesu mačiusi savo kaimynų. Patikėjau šeimininkės žodžiais, kad be manęs čia gyvenančios dar dvi šeimos, tačiau visada mačiau tik vieną trijų asmenų šeimyną, o pro duris, į kurias beldė senutė, niekada niekas neįėjo ir neišėjo.

        Vieną niūrių ankstyvo pavasario rytą pabeldžiau į dar nesutiktų kaimynų duris. Kaip ir tikėjausi, niekas neatidarė. Spūstelėjau durų rankeną ir durys atsivėrė lengvai ir sklandžiai, be jokio erzinančio džeržgesio, kuris taip nemaloniai suskamba ryto tyloje.

          Priešais akis išvydau didžiulio kambario erdvę. Visi baldai stovėjo taip, tarsi būtų įrėminti skaidriame berėmiame paveiksle, o tas paveikslas, didingas ir monumentalus, po skliauto šviesa atrodė kaip savo paties atspindys – su nublukusiais kontūrais ir apsuptas švelnaus švytėjimo. Namai buvo labai švarūs, pastebėjau, kad juose nėra nei dulkių kamuolių, voratinklių, nei vos juntamos daiktų dūlėjimo nuojautos. Erdvė atrodė kaip estetiškai dailus, tačiau besielis paveikslas, kurio tuščias turinys nepripildo, nekelia jausmų, net neerzina. Šitie namai nė kiek nepriminė įprastų, širdžiai mielų, kasdien dūlėjančių ir springstančių nuo dulkių. Jie baugino, blizgus švytėjimas dvelkė ne prabanga, bet šalčiu, o dirbtina švara, atrodė, atsirado dėl kažkokių niekšiškų priežaščių.

          Iš tikrųjų, kai atsigavau po pirmo nemalonaus įspūdžio, paklusau nuojautai, kad iš čia reikia nešdintis. Tuomet ir išgirdau jau pažįstamą tylų beldimą. Lyg į medinį durų fasadą pūstų lengvas pietryčių vėjas. Neabejojau, kad tai beldžia toji senučiukė. Stovi įsikibusi minties, kad vieną dieną jai kažkas atidarys ir nežinia kaip jaučiasi, kai kiekvieną kartą tenka grįžti nieko nepešus. Juk, ko gero, kažkada tai buvo jos namai, čia galėjo gyventi jos tėvai, seneliai, o gal net mylimasis, kuris negrįžo iš karo ir paliko iki šių dienų nusitęsusį ilgesio šleifą. Dabar buvo puiki proga atidaryti duris ir,  jei tik norės, įleisti ją vidun. O man reikėjo kuo greičiau nešdintis.

          Kai pravėriau duris ji jau suko link vartelių. Mačiau kaip pasitaiso megztą beretę, o geltono paltuko kliošiniai skvernai šelmiškai švyščioja į šonus. Šūktelėjau kažką panašaus į “ Tetulyt, palaukit”. Ji stabtelėjo ir atsisuko. Nors varteliai buvo už penkių metrų, tačiau galėjau matyti, kad į mane žiūri visai ne močiutė, o maža mergaitė. Tuo pačiu paltuku, keistąja kepuraite ir pirštinėmis. Ištiesusi į viršų rankas ji taisėsi kiek per didelę kepurę ir žingsniavo taip ryžtingai, kad batų kaukšėjimas priminė ritmingą būgnelio mušimą.

- Sveika, ar kažko ieškai? - ko gero, kvailesnio klausimo būt negalėjo.
- Taip.
- Anksčiau nesu tavęs čia mačiusi, – jutau kaip prie paširdžių prisiliečia gliti nerimo ranka.
- Ir aš jūsų DAR nemačiau. Man neleidžia kalbėti su DAR nepažįstamais žmonėmis. Aufwiedersehen*, - kaip mažai mergaitei jos atsakymas skambėjo šiurkštokai.
- Auf... wieder.. sehen, – vos spėjau pralementi ir iš susijaudinimo taip krestelėjau galvą, kad suskaudo kaklą. Skausmas nutvilgdė lyg elektra, ranka sugriebiau dilgčiojančią vietą.

          Pakilo gūsingas vėjas ir užsitrenkus durims vėl likau atskirta nuo man įprasto pasaulio.

          Tuomet dar sykį atsikartojo tylus ir kiek gąsdinantis beldimas. Kai jis pasigirdo kokį penktą kartą, nebeištvėriau. Pabeldžiau ir aš. Kad ir kas sukosi eiti prie vartelių, sustojo. Pabeldžiau dar sykį, tik jau garsiau. Išgirdau kaip toji nematoma žmogysta pribėgo prie durų ir, tarsi, atsišaukdamas į mano beldimą taip pat stuktelna. Kurį laiką taip ir beldėm. Už betikslio chaoso vėrėsi tvarkingi ir tikslūs beldimo garsai. Nutilus manajam, pasigirsdavo už durų stovinčio asmens, kai baigdavo jis, pradėdavau belsti aš. Rodės, girdžiu žemų tonų, vibruojantį varpų gausmą, kuris atsimuša į plaučių alveoles ir ramina taip, kad toji ramybė pranoksta bent kokį žmogišką supratimą.

Kvėpuot pasidarė lengva, atrodė, kad galiu įkvėpti begalinį kiekį oro, lyg plaučių talpai nebūtų galo. Iškvėpti jo visai nesinorėjo. Atsirado nenumaldomas noras prigulti prie durų slenksčio. Belsti nustojau, tačiau klausiausi kaip beldžia mano keistai besitransformuojanti senučiukė. Tada pasigirdo daugiau beldimų. Be abejonės, kad prie vis nuostabesniu tampančio stuksenimo, virstančio į muziką, kuri, galbūt, skambės net danguose, prisijungė dar kažkoks praeivis, gal grįžę iš darbo kaimynai. Išgirdau kaip į bendrą muzikos foną įsilieja žmonių balsų sutartinės. Tie balsai atrodė girdėti ir labai artimi. Man rodėsi, jog girdžiu savo mirusių tetų, dėdžių ir senelių balsus. Jie skabėjo gyvybingai ir visai nepanėšėjo į tuos geibius, bejėgius, jų ligų pataluos išsikvėpusius balselius. O tada, kaip visiškai nepageidaujamas disonansas, dermės nebuvimo viršūnė, į šią muzikinę kelionę įsiterpė šuns lojimas. Au au au au, - skambėjo taip atpažįstamai, net lietuviškai. Au au au auuuuu, -  graudenosi šuo, pačiu ploniausiu tembru, kurį naudodavo tada, kai pamatydavo saulėlydžio apšviestu keliuku puškuojantį ežiuką.

***

          Įvykio liudininkai sako, kad jau kelias minutes buvau mirusi. Man diagnozavo stiprų apsinuodijimą smalkėmis. Tačiau iškviesta dujų tarnyba taip ir nerado tų smalkių atsiradimo priežasties. Jei ne Begis, šiuo metu turėčiau būti iškeliavusi į amžinybės džiaugsmus. Tikriausiai šuo kažką  pajuto ir lodamas sukvietė visus įmanomus žmones tuo metu pasivaikščiojimo, ar naudingesniais tikslais, ėjusius pro namus, kuriuose buvau įkalinta.

          Vėliau, atsargiai išsiklausinėjusi supratau, kad nei senutės, nei mergaitės geltonu paltuku niekas nėra matęs. Tiesa, po to keistojo, beveik mirtino įvykio jų nesutikau ir aš.  Vis mąstau, kodėl iš karto negalėjau pažinti su kuo turiu reikalą. Galima būtų kiek įžūlokai teigti, kad mirtis apsiriko. Taip, kaip gali apsirikti visi, kurie yra netobuli. Jei šioji priešais mane būtų stojusi su dalgiu, apsigobusi juoda skraiste ir siūlytų dėl gyvybės lošti su ja šachmatais, tada tikriausiai išsigąsčiau ir, praradusi visas jusles, vegetuočiau laukdama savo galo. O dabar, kai tik pagalvoju apie mirtį, išsyk prisimenu linksmą močiutę ir straksinčią mažą mergaitę geltonu paltuku. Suima graudulingas katarsis. Ir džiaugsmas dėl to, kad  mirtis netobula, šmaikšti ir kartais prabyla vokiškai. Aufwiedersehen.

______________________________________________________

* Iki pasimatymo (Iš vok. k.)
* -  Šiandien labai graži diena (Iš vok. k.)
** - Atsiprašau (Iš vok. k.)
***  - Vakare, ateikite vakare (Iš vok. k.)
**** - O, egle egle, kur yra tavo lapai? (Iš vok. k.)