Langas į kelią

Atveriu palėpės langą
matau liepą,
klevą šalia
ir susivijusias
žabtvores mūsų
brukuotoje gatvelėje.

Miestelis šlapias,
kaip buroko lapas
lauke.

Nebus manęs 
kilminguose imperijos
žemėlapiuos.

Veido šešėlis
kaip paparčio žiedas
vazoje
tarp metraščių,
vaza iš kurios norėtum
atsigerti.

Dieną akys
švyti lietaus rasomis
ant automobilio kapoto;
naktį žiburiuoja kaip mašinų
vagies parinkti raktai.

Kas sirpo prisirpo,
koriai pilni medaus
saldumo svaigaus.
Nebus manęs vaško
muziejuose, nebus.

Nė žingsnių aido
ant akmenimis grįsto
ir tokio vingiuoto
keliuko.

Nuo buvusios
rinkos aikštės
iki ganyklų
slėnyje.

Žingsnių aidui
čia nėra kur atsimušti
Po akmenimis - gal,
gal kažkas pasiliks

kaip tame slėny
kuris teka kartu
su vandenimis
ir nusineša viską

sykiu su ovališkais
žilvyčių lapais
paviršiuje upės