Pasakyti nieko naujo negali
Bet vis tiek kalbėti šitaip nori
Mano broli mano nebyly
Jau pažinęs plunksną ir jos svorį
Net akmuo už ją lengvesnis daug
Sienos ir sumūrytos tvirtovės
Viešpatauti nori? Elgetauk
Elgetos dar niekas neišrovė
Su šaknim iš žemės kaip kitus
Kurie soste būdami sėdėjo
Ir pranyko tartumei lietus
Ir pranyko dulkėse su vėju
Tavo takas jau atmins tave
Kuo daugiau pėdų esi įmynęs
Šunkeliu geriau negu gatve
Eit ieškoti prarastos tėvynės
Eit ieškoti laimės nors visi
Jos išėję niekad nesuranda
Kol dairais aplinkui – ją neši
Visada šalia ant savo sprando
Kol nuščiūva medžių lapija
Kol vandens užtenka tulžiai karčiai
Kartą metuos žydi tavyje
Duona ir mėnulis ir paparčiai