Nuosaikios pratarmės

...




man atrodo
naudodamasis periferiniu
regėjimu

sukūriiau unikalų būdą
aprašyti tam kas vyksta

esu unikalus rašytojas
jei ne pasaulio mastu
tai bent šiuose
laukinių kraštuose



...

įžanga į siaubą


ji nusitaiko

mano žvilgsnyje
manęs nėra
paskutinis šviesos fotonas
skrieja mane palikęs

vietoje išblukusių nuotraukų
teisėja
šaudanti į benamių kūnus

benamis numeris vienas
peržengęs slenkstį
išeina iš savo namų

...

gąsdinančiai trumpi
keisčiausių nusakymų
pilni pasakojimai

mačiau ką pamačiau

prakąstas
dar nenukritęs obuolys
į  obels kamieną
kartu su dantenomis
įsmigę dantys

viskas perniek
viskas pašvaistėmis iššvaistyta

nėra žodžių apibūdinti tam
kas prasideda
dar nuo vaikystės

...

praleistos pamokos

tai meninės priemonės
pašlovinti tau
gyvenime

tvarkingai sudėlioti
stebuklai

pakelės žolėse
paukščio plunksnos
ir vos prasikalęs dangus

meno beprotybė
mano beprotybė

meninė beprotybė
kai beveik nebegyvas esu

...

sodininkas ir žmonės
iš namo
vaikšto ratu lyg gebenėmis apsiuostę

kodėl aš aprašinėju siaubą ir baimę
kaip atrodo koncentratas
ištrauktas iš šito nuodo

vengti tų kurie darbuojasi mirčiai
tai beveik tas pat kas vengti mirties

niekas nežino ką pagirdys lašai
pagal metafizikos dėsnius
atitrūkę nuo skardinių stoginių
rugpjūtį

...

kad nusileistų varsomis
graudulys apskrieja žemę

kartais viskas atsikartoja
kaip tie kosminiai kūnai
kaip rytas vakaras diena

patirti pagarbią baimę
iškvėpus ją

atsikvėpt

...

tamsios bei neramios idėjos
pasitikėjimo per daug

nori laižyti medų?
  - laižyk

nori būti kunigu?
  - būk

...

veidrodi veidrodi
ką tu atspindi

mano santykis su žaidimu
su figūromis
toks pat
kaip su labirintais

net nesuvokiu
ką aš matau
tavam atspindy

...

einu į čia kame esi tu

melas kilmingas ir garbingas
drumzlėta jo atskleista tiesa

ir šitos nuotraukos
kaip praėjusios dienos
su nepalenkiamu nuoseklumu
išbluks

viešpatie viešpatie
kokie baisūs tie žmonės

kurių rankos ant mūsų pečių

...

grėsmės ir prietarai
yra tai kas mums nutinka

iš mūsų juokiasi
mus pamiršusios
taip smarkiai mylėtos moterys

tikrovės košmaruose
baudžiame save

...

jis pasakė ko tu nori paklaust

šilko tamsybė baltoji drobulė
segė plaukuose
kaip organas nuo kurio
pastojama

išradimų pėdsakai
pleiskanomis nusėdę

ant drabužio kaip ant odos
kuri išnaromis draikosi
šalia savęs pačios

...

žemiau mūsų
tik minčių lauko gylis

plačiau už mus
tik bemintė platuma

...

taigi
va

prisisirankiojom
jau pakankamai
žodžių ir trupinių

žinau
kad taip kalbėti
nedera

pliaukšėjimas
kiek sulenktais delnais
ši spalva tamsos
absoliuto obeliskas

beveik dvyniai
panašūs į kitus

panašius į save

galėtų nužudyti
dar ysčiose

...

beprotybės įtakoti veiksmai

baimė įsisuka tarp mūsų
ir įsuka mus

pagalvojimai ir mintys
išeina pro duris
ir vartus

tada kai mes
imame mažiau bijoti
bijančių tavęs

...

visgi
bijok bijančių tavęs

neprasitark

jokiu būdu

neprsistenk
tikėdamas atrast

...

norėdamas kad stovėtų lygiai
kažkas sukinėja
šaldytuvo kojytę

kai tu sukiojiesi
prie savo skalbyklės
aš atsuku padangos ventilį

gražūs būdo bruožai
puikios žmogžudystės

...

tamsūs potvyniai
skaidrios užtvankos

mažyčiai įspaudai

pilnas mėnuo
apsijuosęs griovomis

...

dalinimasis jais kaip oru

juk
aišku
kuo

mėnuliais

...

meilė pinigams

nugali
ir tai

...

mane skaito
tas pats skaitytojas
skirtinguose kambariuose
apjuostuose
mebijaus juostų gyvatvore

nesusitariantys laikrodžiai
rodo tas pačias valandas
visada tuo pačiu metu

...

baisūs sapnai tykantys pasaloje

jokių veidrodžių jokių
vandenų

...

naujas senų žaizdų kraujas
neturiu
ką jam pažadėt

...

nesvarbu kokia
šiandien šventė

vėsus vanduo jiems
iki kaklo

bijantys žmonės atrodo paprastesni

gal todėl savo šulinius surentę
jie stovi juose

inkilus iškėlę
virš obelų

...

dar niekada negirdėjau
atolų laukuos
šlamančios ką tik nupjautos
dobilienos

man patinka tyla
kurios klausosi žiogai

...

kartais apima galios
neįgalinčios pažvelgt į save

...

šiems kūnams reikėtų
įtvarų
aptvarų

arba skalpelio

...

šviesos spektro sala
baimė prie apskritojo stalo

...

archetipų patrauklumas
žavesys ir vilionės

kaip mėnuo už debesų
kaip duonos gira
ant akmenų

kaip pienu
girdomas veršiukas

...

aš rašau neofitams
žinodamas

kad jie niekada
neįvertins
to ką suteikiau

savo gyvenimą
atiduodamas jiems

...

prieš nuo lietvamzdžių
atsiskiriant gargulijoms

įtemptomis gyslomis aš grojau žvėrims

ačiū kad manęs klausėtės



...

baimės soliaris
many

kai jau atrodo
kad niekada nepaspringsi

adomo obuolys nuskintas
gerbiamų žiūrovų rankos
iki alkūnių tavoj gerklėj

tokios alkanos
vis gilyn vis gilyn

labai labai alkanos
rankos