54866Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Ir čia atsitiko keistas dalykas – Rodakinas neaptiko nieko daugiau viduje, ką būtų galėjęs pridėti prie to, kas jau buvo užrašyta. Tai buvo taip keistą, kad keletą minučių jis bukai spoksojo į popieriaus lapą, nesuprasdamas ar jį ištiko kūrybinė krizė, ar tai tik artėjančios virusinės ligos simptomas. Sėdėjo be baimės, tik sąstingio pagautas, nes tiksliai žinojo, kad gerų rašytojų krizės neištinka. Rodakinas niekada neužsiiminėjo jokiomis ilgalaikėmis nesąmonėmis, o tik trumpalaikiais viruso likvidavimo darbais, todėl abi galimybės buvo atmestos iš pat pradžių.
„Mat kaip... vadinasi baigėsi“, – konstatavęs faktą atsistojo, patraukė link bufeto, tačiau viruso juk nebuvo... o lengvumas ir laisvumas visame kūne, ypač plaučiuose, nereikalavo nieko, ką būtų reikėję gesinti ar maldyti. „Mat kaip“, – Rodakinas šyptelėjo ir pasuko prie lango. Dabar būtų buvę galima užsirūkyti, jei Rodakinas būtų rūkęs, tačiau priklausomybių jis nemėgo.
– Priklausomybė turi nešti džiaugsmą. Nuolatinį džiaugsmą, – pasakė balsiai pasižiūrėjęs pro langą su ta pačia šypsena veide. Gatve skubėjo vyriškis su puokšte gėlių. Iš atsainumo ir nuleistos rankos, kuria buvo nešamas „buketas“, Rodakinas suprato, kad vyriškiui taip pat baigėsi ir jis dabar paprasčiausiai gražiai išsivynios. „Nedovanotinai greitai skuodžia, derėtų išlaikyti rimtį, bet talentą turi svolačius“, – įvertino Rodakinas netikėto „draugužio“ pastangas, sugrįžo prie stalo, įmetė lapą į stalčių užčiaupdamas jį trumpu taukštelėjimu. Dabar buvo galima ir išeiti į miestą, kur viskas atrodys kitaip – spalvos lyg po lietaus, o kvapai, ypač gėlių, lyg gyvi drugeliai plaučiuose – įkvepi-iškvepi, įkvepi-iškvepi.
Pasiruošimas praėjo su ta pačia pakilia nuotaika, tačiau kai pasiekus duris pasigirdo skambutis, krūptelėjo – užeiti niekas neturėjo. Daugiau krūptelėjimas nesikartojo, nors tarpduryje stovėjo Tatjana, – tik nuostaba pakėlė antakius, o niekur nedingęs laisvės pojūtis išskėtė rankas: „ Ateik, mylimoji! “. Nerišlios mėmalionės apie tai, kad jie turi skirtis, nesuprantami paaiškinimai yra tai, ką galima ir praleisti, – koks skirtumas dėl ko visa tai? Rodakinas pasijuto dar laisvesnis negu prieš tai: kvapų drugeliai ir spalvų aiškumas, regis suskrido jau dabar, kiaurai per lango stiklą ir dar labiau pripildė jo plaučius. Bijodamas, kad pernelyg nepasileistų skristi, kaip anas, jo menamas „draugužis“, Rodakinas, šiek tiek tragiškai grąžydamas rankas ir įliedamas liūdnos melancholijos į balsą, atseit mandagiai bandantį išklausti kodėl visa tai, vedėsi damą prie stalo, sodino ant sofos, o pats, atsisėdęs priešais į savo mėgstamą kėdę, visas palinkęs į ją taip, lyg ruoštųsi sėdėti amžinai, vėl bandė klausti.
„Ilgai netruks, “ – pamanė, nes, kiek pažinojo Tatjaną, išsireiškimas, kad ji trumpam, tą ir turėjo reikšti.
– Štai, – Rodakinas ištraukė iš stalčiaus ką tik ten įmestą lapą ir įdėjo jai į rankas, suimdamas jas į savo delnus ir laikydamas, kol Tatjana skaitė nebaigtą sakinį. – Aš kiekvieną dieną rašau jums, nėra nė dienos, kad negalvočiau apie jus... Kodėl, kodėl? Ar jūs galite man paaiškinti kodėl?
Perskaičiusi ji trumpai apsiverkė, paskui vėl kažką tai nerišliai aiškino, tačiau suprasti galima buvo tik tiek, kad jie jau nebebus tokie draugai kaip ankščiau, nebegali, aplinkybės, vieta ir laikas, veikėjai, dar velniažin kas, tiesą pasakius, Rodakinas net nesigilino. Kaip ir nebandė jos labiau guosti, nei „širdingas“ rankų suspaudimas, „meilės kupinas“ palinkimas ir „gilus liūdesys“ akyse. Daugiau būtų buvę per daug, daugiau būtų perspausta arba, neduok Dieve, dar priverstų ją persigalvoti, o be to, šitiek buvo kaip ir nesumeluota, juk Rodakinas viską darė su begaliniu nuoširdumu.
Atsisveikinant, jau prie durų, Tatjana prisiminė nupirkusi jam... nektarinų. Ištraukė juos iš rankinės, nedidelį celofaninį maišelį, kurį įbrukdama į rankas ir atsakydama į klausiantį, nustebusį žvilgsnį, ištarė:
– Nežinau... kažkaip pamačiau juos eidama čia, tokie gražūs buvo vitrinoje... ir ta šalis... jos pavadinimas visai kaip tavo vardas, pamaniau atminimui... – Ir tarsi susigriebus, kad tokio atminimo greitai nebeliks, – tiesiog, nežinau, todėl, kad tavo vardas...
Rodokinas nežinojo tokios šalies. Dar daugiau, – tokios šalies nebuvo. Tai privertė Rodakiną sunerimti, o dar tas nerišlus veblenimas apie tai, kodėl jie daugiau nebegali būti draugais...
– Bet kodėl, Tatjana, ar tu gali man tiksliai pasakyti kodėl, kad aš būčiau visiškai ramus? – paklausė jis visai kitu tonu ir balsu, jai jau stovint tarpduryje, o jam abiem rankom laikant prie krūtinės prispaustą celofaninį maišelį su nektarinais.
– Suprantat, – prieš užsiveriant durims ištarė ji, – mano vyras jūsų nemėgsta. Jis kažkodėl tai mano, kad jūs blogas žmogus.
Nustebusį Rodakiną antrą kartą dienoje ištiko sąstingis, o iš krentančio maišelio išsiveržę nektarinai gražiai bumbsėjo ir ritosi į visas kambario puses.
