Kai

Kai užklumpa tamsa šitaip būna gyvenime kartais
abejoji viskuo ką esi šiam pasauly sukūręs
kaip pavargus širdis tuksi praviros sąmonės durys
patekėjus aušra ties aguonom nuraudusiais vartais

kiek toliau tik laukai tuščios bylos ant tavo ekrano
kai kartu su manim visos užsklandų pamainos keičias
nieko kito nėra tik vienatvės nedalomas skaičius
vienas žodis tačiau galutinis. vienintelis. mano

pasakytas kitaip nesukrutinus lūpų bet regis
tarsi vėjas rugiais į bedugnę gilyn nuvilnijęs
ir tik žingsniai keli ten kur būta garsios karalijos 
pajuodavus žolė tuščias plotas apleistas išdegęs

nors atauga žolė – kaip ir mes vėl atgimstam per žolę
ir gyvenimo šio nebėra be gyvenimo kito
kada sąmonė vėl nuskaidrėja ir švinta iš ryto
ir pirmais spinduliais saulė skrendantį paukštį kryžiuoja

jį dangus apraudos jį eilėraščio žodžiai išsaugos
kol rytais dar vėsiais iš burnos kils gyvybė kaip garas
ir šį kartą šviesiau visą pievą apžvelgs Renuaras
ir iš naujo tapys susivėlusius vasaros plaukus

kurie draikos visur – per upes per šią aukštą padangę
pilną ievų pūgos – ji sutirpsta kad nieko neliktų
„tik apsaugok mane nuo manęs taip kaip sergi nuo pikto“
tykiai kužda žmogus ir pro debesis vasaron žengia