laukimas

.





manyje viskas susimaišė
ir laikas ir upės tekančios
pro šalį ir knygos pilki
ir spalvingi jų viršeliai

saulės spinduliai virš manęs
šešėlio nemeta visų sąvokų
pavidalų ir daiktų atvaizdų
kurie supa sudarydami
glaudų ratą ir tų kuriuos
aptinku su savimi nesinešioju

bet patys jie tarytumei
turėtų kojas pas mane ateina

tai ką sakau tikra tiesa
ne tik beverčiai žodžiai
mano meno pasaulio
kuriame gyvenu oras
ir paveikslai godūs
o kalbos kuria kalbu
aš nesisavinu

sapne matau savo klasę
mokyklos langą vėjai varsto
mokytojos plaukai
plaikstosi ant karsto

einu prie karsto lyg prie stalo
kada numirėt jos klausiu
žodžiai lekia iš burnos
lyg iš dvivamzdžio šautuvo

mirštame visi o mirę
nebijome mirties ir tie
kurie gyveno ir tie kurie
niekad negyveno
visi be išimties sulaukia
lygiai to paties

kai vėjas ir nuo dangčio
drožlės pasiekė grindis
blaškytis ėmė
iš lango stiklo atsiskyręs
atspindys

štai šitaip tada ji
man atsakė

nuo tol aš laukiu