Žodžių drožlės II

Einu prie savo stalo lyg prie karsto
Po žodį strofon kaip vinis kalu
Bet vėjas iš vidaus jo dangtį varsto
Ir spurda peteliškė po kaklu

Pakyla virš manęs – šešėlį metą
Visų keistų pavidalų daiktų
Lyg pakviesta į užburtąjį ratą
Kurio nespėsi peržengti net tu

Manasis laike bėgantis pro šalį
Išklibinęs duris ir langines
Nelyg metus vėl nuplėši viršelį
Tą paskutinį rūbą nuo manęs

Žengiu prie savo stalo lyg ant scenos
Orkestro duobėje kur taip gilu
Ir ten su savimi kalbuosi vienas
Nors iš širdies bet šaltu metalu

Tą vakarą man skamba mano žodžiai
O galbūt tai ne žodžiai – daug daugiau
Tai oras kurį traukiau šitaip godžiai
Akimirkos kurias kadais vogiau

Iš meilės iš rugsėjo vien dėl meno
Šalna ant stalo staltiesę paties
Ir juk nemirs kas niekad negyveno
O mirę niekad nebijos mirties