trojos arklys nubudo nuo savo
žvengimo nesupratęs kelintą
kapsėjimas nuo stogų sutampa
su lašėjimu nuo miesto vartų
man tai kaip muzika skamba
aš esu vikšras kuris knygų
puslapiais minta kas kad
kai kurie iš jų moliniai
aš net nepastebėjau kada jupiteris
išsivedė jautį jis mūkė ne savo
balsu bet padėti nespėjau
vakare išėjau žolės dalgiu pjauti
atradau boluojančius kaulus
mano akys su jų baltumu apsiprato
vėlės pamėklės suko ratą po rato
kuždéjo į prieblandas ir tada aš atradau
mane patenkinti įstengiančią kančią
nors ir svetima man kartu su jomis
ėmiau kalbėti rožančių
per visą naktį kartu
nieko kito nebuvo tik jos
ir tas varvėjimas nuo atbrailų
kuris man kaip muzika
aš kalbu rožančių ir matau
kaip dulkės tarp puslapių juda