Jausmų eksploatacija

Mes visi gerbiame, žavimės ir mylime poetus. Jie mums atrodo beveik ne šio pasaulio žmonės. Jie, ko gero, duonos nevalgo? Gal kokia dangiška mana minta, palaižo medumi sutepto horizonto ir sotūs?.. Gal dar atsigeria kokio nors rytmečio  rasos rožių  nektaro ar mineralinio vandens iš spec. paskirties Hipokrenės versmės? Gyvenime tai jie nepraktiški, ar ne? Klystate, ir gana žiauriai! Poetai yra patys praktiškiausi žmonės. Jie sugeba rasti naudos net  ir ten, kur normaliam žmogui net nekyla minčių jos ieškoti. Ką normalus nerašantis eilėraščių žmogus daro, jeigu jam, tarkim, nesiseka meilė? Jeigu jis dėl to žiauriai sielojasi? Jis stengiasi kuo greičiau išsivaduoti nuo jam  nemalonių    gyvenimo aplinkybių. Poetai daro atvirkščiai. Viskas, kas susiję su jausmais, yra jų. Jausmai turi būti išanalizuoti ir išeksploatuoti iki galo, o po to be jokios gėdos visiems parodyti.
    Na, bet ir plačią širdį turi kai kurie lyrikai, kai į juos pasižiūri, net baugu darosi – kur ji telpa tokiame kartais menkame kūne? Taigi normali poeto būsena – įsimylėti. Nesvarbu – laimingai ar ne. Jeigu laimingai – tai net ne taip įdomu. Reikia, kad  įvairių kliūčių tai meilei būtų daug. Štai tada tikras poetas pradeda savo jausmų eksploataciją. Visi žmogiški jausmai yra poetinės kūrybos  naudingų iškasenų klodai. Visa tai, ką normalus žmogus išmeta lauk su palengvėjimu širdyje, poetas pavydžiai saugo.  Jūs nieko iš jo už ačiū negausite. Mokėsite jam už širdies skausmus ir nelaimes.
  Poetas kankinsis, krapštys savo širdies žaizdas surūdijusia savigraužos vinimi tol, kol jūs, skaitydami jo kūrybą, pajusite kažką panašaus. Jūs galite būti tikri, jis tai išgyveno, perleido per save.
  Kartais į eilėraščių narvelius uždaromi gyvi žmonės, ypač jaunos gražios moterys. Tai daroma gera intencija, kad  apsaugotų jų grožį nuo amžinybės dulkių, kad ir ateinančios kartos pasigėrėtų. Nuo Homero laikų Nausikaja skiriasi su Odisėju, o ištikimoji Penelopė vis dar jo laukia.
    Moterims patarčiau: nemylėkite poetų, matote, ką jie daro su jūsų ir savo jausmais… O vis dėlto jeigu koks poetas paklius į jūsų grožio ir žavumo tinklus – mylėkite: būsite amžinos savo jaunystėje…         
    Poetai, parduodami arba atiduodami savo knygas, prekiauja ilgesniu negu vidutinio žmogaus gyvenimu. Gal, sakau, ir jie reikalingi  šiais laisvosios rinkos laikais?