Jazminai

kieme vėl jazminai
akyse blunkantys
neištveriamoj kaitroj
mieguistos katės dingusios
žiedų šešėliuos

šviesa pro juos
žiedadulkėmis krenta ore
leidžiasi
į popietės kavos puodelį

ramus mano katarsis
praregėjimas prabudus

kai kaimynai nemato, maitinu jas
benames kates
jau gyvenusias čia dar prieš mums ateinant
jos visada mane išduoda
laukdamos prie mano durų

kaip išduoda ir uždegti smilkalai
pirmo aukšto kaimyną rūkant opiumą

smilkalai opiumo neužgožia
nei jazminų
nei kavos su kardamonu
nei svetimo miesto gaudžiančio svetima kalba

kiemo vartų spyna
turbūt stringa ne veltui
per ilgai nebuvom niekur išėję

buvusios akimirkos vaiduokliai
nepritapę
benamiai

mano nematomi kaimynai
mano katės
dalinamės tylos istorijomis
apie tai, kas buvo nutylėta daug kartų

o kai grįši, aš vėl neturėsiu, ką pasakyti
kaip mano diena
dūlant darbų sąrašams užrašinėj
ir praėjusios datas bilietams
reto vėjo gūsiams supantis baltose užuolaidose
tuščiuose namuose

ir niekada nesužinosiu, kaip buvo tau
kai tavo akyse kalnų upės
ėmė tekėti atgal
karštą ramadano popietę