Neužmirštuolių valsas

ir vėl slepiuosi tarp knygos puslapių
kaip tos neužmirštuolės
negalinčios pamiršti
jų žiedlapiai lyg dangaus trupiniai
po audros sukritę į pievą
rinkau tada į didelę bespalvę vazą
kad geriau matytum
jų spalvos variacijas
paskui vėl lijo
srovė nunešė
paskutinį vakaro žvaigždės spindulį
miegas aplankydavo
kai būdavau be drabužių
sapnuodavau dažniau negu
tu pagalvodavai apie pavasarinę audrą
tu nežinojai
kokios trumpos vasaros valandos
kai laikrodis nusišypso ir pradeda groti
tą seną melodiją pagal kurią šokome
kai noko uogos ant kalvelės
dabar slepiuosi vėl tarp knygos puslapių
bandydama pamiršti visas audras
o tu vis klausi kada prinoks žemuogės
pasislėpę nėriniuotuose indeliuose