Rašyk
Eilės (73045)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2493)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kai tave atveža po operacijos – tu nejauti. Paskutinis vaizdas ką tu matei – tai anesteziologai. Rezidentė neranda venos. Jaudinasi. Bado kažkur pro šoną. Šalimais stovi jau patyręs kolega. Suleidžia vaistus. Juokauja: „Tavo labai stora oda. Sunku įdurti“. Aš irgi juokauju: „Tai gal ir peilis neims, užlūš. Mačiau veterinarai turi didesnius“. Anesteziologas juokiasi ir kažką sako, bet aš jau neatsimenu, išsijungiu, tvirtai įsitikinęs, kad mano oda visai ne tokia ir stora.
Kažkaip juk reikia pradėti rašyti apie tai, apie ką nenori, bijai, kad neišsigąstų tau artimas žmogus. Artimieji, vis vien sužino ir apsimeta, kad viskas tvarkoje, nenori gilinti tavo depresijos ir streso. Ką ten stresas – panika. Aš tiek prirašęs apie savo nepagydomą ligą, su kuria jau gyvenu santaikoje dvidešimt metų, bijau dabar rašyti apie kitą – vėžį, kuri mane ištiko senatvėje. Keista – senatvės kaip ir nejaučiu. Gal tik kažkiek fiziškai, nes ne visos kūno dalys jau normaliai funkcionuoja, darosi sunku vaikščioti, lipti laiptais. Šiaip dvasia jauna. Ji vis dar svajoja, planuoja, kuria neblogiau, netgi geriau kaip jaunystėje. Pasakyčiau, produktyvesnis tas mano proto darbas ir aš džiaugiuosi, kad kol kas man senatvė nekirto per smegenis.
Nežinau kada man bus paskelbtas mirties nuosprendis, nes aš nepasveikau – liga progresuoja. Štai jau devinti metai, kai aš sergu onkologine liga... Žinau, kad man gal liko mažiau gyvenimo dienų, negu aš planavau. Jau ir pasvarstau, taip praktiškai, ar verta pirkti naujus batus, kelnes ir panašiai. Mąstai tapydamas – šitų dažų ko gero visų nesunaudosiu. Su tais planais, irgi nelabai aišku. Nieko tu žmogau nesuplanuosi, kartais netgi mirties. Buvo metas, kad aš neplanavau ir 2000 metų sulaukti. Toli jie man atrodė, o sveikatos ir proto būsena, kartais būdavo apverktinai liūdna. Ko gero blogesnė negu dabar, be jokių perspektyvų išsivaduoti. Kur tau, juk man tada bus net 54 metai. Dabar galiu pasakyti 50 metų, tai visai nedaug, dar daug gražių akimirkų gali pasiūlyti gyvenimas tokiame amžiuje. Daug kam pasiūlo ir kitą žmoną... Kuo gilyn į metų tankmę – tuo daugiau vertini laiką. Su siaubu dabar prisimenu, kaip aš ji švaisčiau. Kiek daug dar aš neišmokau.. O gal dar reikia mokytis, jeigu kūnas pavargo – tai dar siela nepavargusi. Juk Sokratas paskutinę gyvenimo dieną, mokėsi arfa groti. Ką jis ten įrodinėjo!?..
Po narkozės atsigaudinėjau jau keturis kartus. Jeigu kam atrodo, kad daug – tai niekai palyginus su klinikų, kardiologinės ligoninės krūtinės skyriaus ir palatos kaimynų patirtimi. Šį kartą kai pabudau po narkozės... Greitai, kol kas pabundu... tik po kelių valandų. Visų pirma apsižvalgai, atsargiai net galvos nejudindamas: Kas čia? Kur aš? Karšta! Burna išdžiūvus... Galvoje zvimbia kažkokie svirpliai. Savijauta bloga. Nepatogu. Pirma mintis kurį šauna į galvą: „ Nenorėčiau čia dar kartą pakliūti. Gal iš viso nereikia rizikuoti čia atsidurti dar kartą? Jeigu reikėtų rinktis, – nesirinkčiau šito varianto. “ Nors vidinis balsas iš pasąmonės šnabžda: „Pasirinksi – nesi toks kvailas, pasirinksi tiek kartų, kiek reikės“. Visas kūnas apraizgytas davikliais ir kabeliais. Virš galvos šviečia tablo ir diagramos. Matai kaip plaka tavo širdis, ir ne tik tavo, jeigu pasuki galvą. Šalia išsirikiavę, dar keturi guli, visi be sąmonės.
– A – a – a... Čia viskas tvarkoje¸– šypsosi priėjęs anesteziologas.
Ar man taip jau reikalinga tiesa? Ar jau negaliu gyventi be tiesos? Gerai kad pats pasiėmiau savo kortelę, iš kompiuterinės tomografijos kabineto. Ten aiškiai buvo parašyta – plaučiuose metastazės. Visur viskas gerai, bet plaučiuose!.. Įdomu, kaip man tai būtų paaiškinę daktarai. Jie ir aiškino, bet aš jau žinojau... Ko gero sunku jiems su onkologiniais ligoniniais. Jau prie kabineto durų sėdi, daugiausiai nusiminę visoje centrinėje poliklinikoje žmonės. Išgirsti dūsaujantį vyrą. Gana tvirtu balsu sako, išsigandusiai žmonai: „Na, ką gi, laikas atsisveikinti su šiuo pasauliu“. Pasižiūriu – jaunesnis už mane. Žmona jį ramina. Maniškė palyginus rami, ji dar nedaug žino. Daktarai nelabai stengiasi, tame skyriuje eikvoti savo empatiją – pasakyčiau rūstūs. Arba rimtai ramūs. Tikriausiai, jiems sunku. Apsipranti, gyventi su tokia realybe, kurios negalima pakeisti.
Kai sužinai, kad tau atrodo ne per daugiausiai jau liko... juk metastazės – tai paskutinė stadija. Koks pirmas jausmas tave užklumpa: baimė, nenoras susitaikyti, neviltis ir toks nemalonus kartėlis burnoje. Stresas, depresija, niekas neįdomu, jau nieko daugiau nebebus, kas tave džiugintu. Viskas – gyvenimas baigiasi! O šiaip tu beveik nieko nejauti, tiktai tuos nepatogumus, po operacijos, kuri turėjo išgydyti tave, nepadėjo ir hormonų terapija, 43 radiacinės terapijos seansai, o dar visokie tyrimai, tyrimai ir nesibaigiantys tyrimai. Kai pamąstai, kiek tai kainuoja valstybei – tai nejučiomis ateina mintis, juk jau nemažai pagyvenau, gal jau ir neeikvoti tų brangių resursų. Turėjo visiškai išgydyti, bet pasirodo neišgydė, tik atitolino ligos progresavimą. Dabar esu invalidas. Juo tapau, kai išėjau į pensiją. Jokios naudos net iš invalidumo, ir jau apsipratau su tuo, kuo dabar esu. Kelis kartus aplankė panika. Na, visai gali ištyžti. Pasileisti, nieko nedaryti, tik smigti gilyn į neviltį. Pirmomis dienomis: tai tokie šuoliai, nuo nevilties prie keistos ramybės. Tą ramybė, gana maloni. Pasijunti, kaip tau dar gerą šiame pasaulyje, ir vėl pasineri į nevilties šulinį, mintyse ramini save, psichologiškai ruošies susitaikymui su mirtimi. Ar tai iš viso galima? Pasirodo galima. Važiuoji kur nors, su draugais ir žmona, į ekskursiją ir jau galvoji: gražu, džiaukitės kol galite, savo pasauliu, jis greitai bus jau ne mano. Kodėl ne tavo? Kvailystė juk mes visi čia laikini.
Apsižvalgai po tą reanimacinį... Sunku rasti žodį. Pragaru nepavadinsi, nors karšta, visur dūzgia elektroniniai prietaisai, verda kaip garo katilai. Baltos žmogystos greitai vaikšto, pašoka iš vietos, jeigu tu tik sujudi: „Gal ko reikia? Skauda?.. Gal pakelti galvą? Gal vaistų suleisti? Šalimais guli keturi suvynioti ir apraizgyti, be gyvybės žymių. Keli komoje, vienas pajuda, bet daržovės būsenoje ir dar vienas ką tik operuotas, irgi dar be sąmonės. Paskausta nugara. Mano operacija – vienas juokas. Tai operacinė biopsija. Prapjovė penkis centimetrus, nugnybė ar atsipjovė gabaliuką plaučių... Na kiek ten reikia patyrinėti, koks ten pas mane, su žnyplėmis, į plaučius įsirangė. Vis vien nemalonu. Pjūvis tai beveik nugaroje ir aš ant jo, galima sakyti, guliu... Nemalonu taip gulėti, atrodo koks malonumas būtų pasėdėti. Paprašau – sodina, pasirodo per anksti. Didelis malonumas sėdėti... Vaikščioti dar didesnis. Sėdint pradeda lėtėti pulsas. Mane guldo. Štai pulsas normalizuojasi.
– Normalu, – juokiasi prišokęs gydytojas. – Negalima keltis tik ką po operacijos.

bus daugiau
2020-05-04 00:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-05 08:23
Erla
Tekstas metraštinis.
Medžiaga meniniam kūriniui.
Už tamstos kūrinį 3

p.s. jei autoriaus patirtys, linkiu tonos sveikatos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-04 15:07
tictac_it
Tokia truputį autorizuota dokumentika, literatūriškumo, išmonės, ironijos ar ko tai kito (pasirinktinai :)) trūksta tekste. Patirtys nuobodokai pateiktos, nieko naujo ... suprantantiems, žinoma :)

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-04 14:19
Atėja
labai jautri ir skaudi tema, sukelia daug apmąstymų , nedrįstu duoti mažiau 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-04 03:33
Violita
Ar čia jūs apie save? Juk gi nebūtinai..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-04 02:19
v__
v__
va kaip. kūryba jumis apkabina per pečius ir sako, kad nepasiduosite dar ir dar ilgai. tvirtybės ir sėkmės. sveika pažiūrėt filmus neliečiamieji, skafandras ir drugelis, bet gal matėte, jie jau beveik klasika. palygint save su tais, kuriems dar prasčiau. skafandre dar ir knygą sukuria vien akių mirktelėjimais
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą