Tirščiai (svyrančia galva / kūdikiškas eilėraštis)

juodos kavos burbule atsispindėję prašoka mūsų judesiai
užkliūva akis už jų tarsi būtų kažkas kitas šalia nebe aš
vis pasilenkiu atrodo tūkstančius kartų pakelti nusvirusią galvą
kol vieną kartą lieku tik vienui vienas pakėlęs akis
matau kad tirpstam horizontuose it gyvenimo cukrus ir druska
tirpstam nuo pastalės kur tavo kojos kvepia sakais
it pušų kamienai iš lėto siūbuoja betauškiant niekus
begliaudant kankorėžius žvelgiu į melsvą padangę
tavo akių jūroje žuvys ieško kur giliau paukštis kur aukščiau
o žmogus kur šilčiau pagalvoju aš paukštis ar žuvis
šiandien tiesiog dėl smalsumo kaip tau atrodau
sakau bet matau tos dalies kur ausys tavo jau nebėra
it būčiau pametęs galvą neaišku dėl ko jau it migla viskas tvyro
tarp mūsų nebesigirdi jau niekas nei kur kvėpavimas nei kur širdis
ir ten nebėra nieko tik vėl išslysta iš kišenių mano teleskopai
dunkteli į apačias tarsi tyčia kad pasilenkčiau kad parodyčiau
savo užnugarį dyką it išpustytą jausmų dykrą
nesinešioju ginklo jau kuris laikas ne priešas aš tau
atsitiesiu ir pučiu čia burbulus jau vienas seilėmis sproginėjančius
burbuliukus kūdikiškai taip seilių į veidus eilėraščių
iš pažiūros pirmos neatsakingai žaidžiu ir tiek dėl malonumo
išslydusius iš kitos kišenės pakeliu antrankius kitą jau kartą
nuo pajūrio grindų bet ir rankų tavo neberandu
žvalgaus po staliuku – kojos abi savo vietose
o rankos nė vienos nebėra išgaravo taip neva netikėtai
it češyriškai atrodo dalimis išeinam išsinešdinam kas sau po truputį ir aš
nors paprasčiau ir aiškiau būtų jei išeitume iškart su visam
bet ne taip lengva kartais būna kai taip stipriai sumaitota viskas
tad pučiu burbulus seilių tarp lūpų sakau kam tau dar vienas vaikas
kol vienas jau kavą baigiu jau be burbuliukų tik kažką burbuliuoju
panosėj lyg naujas eilėraštis išlįstų su garu ir išpučiamais dūmais
jau be jūrinių putų putokis nesiputojusi ir tu tik juoda kažko
labai juoda krūtinėj geriu iki dugno ir spjaudausi santykių tirščiais
apie meilę čia kalbų nebėra tik užgesus aistra užgesinta
nutolę tarp mūsų jau toliai per daug matyt prisilaksčiau prisilanksčiau
pažemėm tarsi šokių aikštelės pakraščiuos kviesdamas šokiui
na ir tiek to vis vien kažkas gimė tame tarpe tarp mūsų ir žodžių
neaiškiom jausmų kombinacijom užsibuvimais buitiniuos pokalbiuos
mūsų intencijų kontrastais prisižaidusios atminčių spalvos išblėso
deriniais nesukalibruojamais žodžių ir scenų kavinėse isterijų tvaikas
ir kam tau dar vienas vaikas ir aš nesuprantu kam eilėraščiai
tokie kūdikiški kad reikia pakelt ant rankų nešiotis
būtina sąlyga kad nenusvirtų jiems prilaikyt dar ir galvas
nes kaklas per silpnas ir jie nesutverti šiam gyvenimui būna
kam tau žonglierius burbulais kam nusėtas dulkėmis kelio ir pelenais
toks tarsi poetas tarsi nei šis nei tas kam dar vienas tau vaikas
nusvirusiom rankom pastalėje žaidžiantis glamonėmis tarsi netyčia
liečia kamienus pušaičių tuos laibus kurių greit nebebus
ryju tavo bučinius it žaibus ir kratausi konvulsijose išsidangindamas
ir aš iš tavęs dingdamas dangumis dabar jau ir savo dalimis
ding-dang-dong skamba varpai kai kas nors dingsta