Prisimeni mama tą tylųjį prieblandų laiką
Sugrįšiu iš karto pabūt su tavim kai reikės
Kai vėjo geležtės vis dalomą būtį suraiko
Uodžiu šitaip ajero kvapą iš duonos riekės
Uodžiu drėgną žemę kai kregždės vėl atneša lietų
Po posparniais savo – taip šilta tenai ir jauku
Virš mūsų tik debesys plaukia per dangų iš lėto
Lyg vienišos valtys iš mano vaikystės laikų
Iš lauko siūbuojančio taip tarsi jūra audringa
Iš moterų klubų jūruojančių mano kely
Kai žodis kaip kąsnis gerklėj taip skausmingai įstringa
Prabilt nedrąsu dar bet jau ir tylėt negali
Atrodo norėtųsi taip išsakyti tau viską
Kiek buvo suklupta kiek buvo kartota klaidų
Kad vakaro saulė įstrigus voratinkliuos tviska
Kad kelias apaugo dilginėm ir jau nerandu
Nė pėdsako savo nė pėdsako balto ėriuko
Taip noris priklaupti ir gėlo vandens atsigert
Matau tavo veidas lyg vakaro dangūs apniuko
Ir vėliai nušvito žinau šitaip būna nekart
Tu vis dar gyva ir aš gyvas nors kartais atrodo
Kad skruostai dulkėti o lūpos pamėlo seniai
Nuo vasaros karščių lig rudenio stingstančio gruodo
Tarp mūsų įsiterpia maldos balsai sakiniai
Bet nieko neklausk į akis juk užteks pažiūrėti
Ir viską suprasi ir aš taip tave suprantu
Praėjusio laiko tik debesys plaukia korėti
Kai išbrenda upės iš savo smėlėtų krantų
Anksčiau nei prabilsiu tu viską taip aiškiai suprasi
Vien veido pakanka iš jo išskaityti gali
Gyvenimą mano ir skruostą priglausi nedrąsiai
Kuris man kvepės tarsi mėtų lapeliai žali
Sulopyk man rūbą susiūk tarsi šiaurės pašvaistę
Tvirčiau apkabink nes į kūną jau smelkias drėgmė
Aš mėgau labai rizikuot ir azartiškai žaisti
Tik visad bijojau suklupti ir vėl pralaimėt
Iš ryto girdžiu tarsi šilkas gražiai rūkas šlama
Lyg tavo suknelė gėlėta sakytum nauja
Kad tu tik žinotum kaip būna sunku kartais mama
Sutirpti praeivių pilkoj svetimoj minioje
Prieš miegą girdžiu kaip kalbi savo seną rožyną
Vaikystės namuos mano šaknys juk liko tenai
Kokia ateitis mūsų laukia tik Dievas težino
Kai naktį apgaubia vien tavo raukšlėti delnai
Įsiūk man dabar tą ištrūkusį žodį kaip sagą
Kai adata šerkšno palįs po nagu – neskaudės
Priliesk mano kaktą ranka ir pajusi kaip dega
Karščiuojančios mintys iš sprogusios mano žvaigždės
Žinokite, kitas gerbiamas rašytojau, kuris esate po manimi, kalbėjau visai ne apie tą eilutę, kurią jūs nuo manęs nusirašėte, o apie tą, kur gerbiamas Jeseninas klausia „ty žyva ėščio moja staruška“?
Ech, paskaičiau komentarus :) tai jokio objektyvumo nebus ... tiesiog oponentai teisūs ir neteisūs ... ir kad proginis eilius (ko čia teisintis) ir kad nieko bendro su Jeseninu, nes ten viena eilutė "pust struitsa tot večerny neskazanzannyj svet" vertesnė už visą šitą eilių. O kad jau subjektyviai - kiekviename posmelyje randu " ne taip, nenoriu taip" ... bet kažkam juk tinka, nieko blogo - 4-
Žinokite, gerbiamas rašytojau, kaip aš ir spėjau, tai čia tikrai nebus daug nesuprantančių, nes jau dabar ir pasitvirtino, o jei dar patikrinsite tokios dienos pabaigoje, tai pamatysite, kad tikrai gal tik vienas...
Gražiai nuskambėjęs ne tik šiokiai dienai, tačiau visada tinkamas. Nereiktų net stebėtis, kad kiti gerbiami rašytojai gali ir užpavydėti, nes net šiokią dieną ne kiekvienas gali taip parašyti, o ką jau bekalbėti apie kasdieną. Reikia tik tikėtis, kad nebus daug tokių, o visi tik pasidžiaugs, kad yra ką skaitytojams paskaityti. Graži sąšauka ties viduriu su Jesenino kūryba ir tai suteikia vėl kitokių spalvų eilėraščiui, kitaip jį įprasmina, daro labiau daugiabriaunį, ką aišku ne kiekvienas gali pajusti nes ne visi yra daugelį poetų skaitę. Būna ir tokių gerbiamų rašytojų, kurie labiau skaito tą, ką patys yra parašę, o į kitus tai nelabai pasigilina arba neįstengia, bet šiokią dieną reikia ir jiems atleisti, kad ir kaip mokėtų bekomentuoti.
Parašiau eilėraštį motinos dienos progą, bet ne proginį - kaip sveikinimų koncerte, ne dėl to, kad "reikia sveikinti", bet tiesiog šią dieną apmąstant, kūrybiškai reflektuojant... Ne kasdien randi laiko apmąstyti gyvenimo tarpsnį ir visa tai išmedituot.