norėčiau būt
skaidrus kaip sietuva
kurioj
visatos dugno
smėlis matos
lyg beržo kraujas
saulėn tekantį sula
išdykęs vėjas
žiedlapius nukratęs
deja
dar pjaustau
pjuvenas senų laikų
ir negaliu įlipt
į varpinę
kur iš visų jėgų
galėčiau įsiūbuoti
savo bailią širdį
išdaužt
žvaigždėtą skylę
danguje
tegul net ten
kur mus kankina
amžių nežinia
tegul visi
ir ten mus girdi


neberijus












