perdozuota

apsigaubsiu vėsa ir išeisiu į nokstančią tylą
balzganais rūkais sielon krintantį rudenį
kur  nebylūs sau priekaištai dyla
ten kur tu many
audrą pabudini

kada oda jutau
jos nevaldomą gausmą
vanilino dangum kurį paukščiai pamiršo
tada skaudžiai lig gyvuonies išbrėžei liniją
kur laukimas kvėpuoja
tarp virpančių pirštų

taip sunku
neturėti tavęs tyliai vakarui inkščiant
sulipdyti jausmus iš nakties pilkų tonų
kai savęs nerandu sumeluotoj glamonėj
išsilieju gėla
tiktai jos nestokoju

ir jutimo--
--- žemė
        slysta po kojom...