Jis ir ji

Kaskart jam atidarius langą, vėjo gūsis kambaryje apjuosdavo vazą su gėlėmis, švelniais šiurpuliukais pakutendavo moterį, mezgusią šaliką ir pirštines tam, kuris ką tik atvėrė ribą tarp vidaus ir išorės… Ir visai nesvarbu… Buvo tylu bei jauku šiapus. Jie mažai kalbėjosi, tarsi suvokdami, kad tai iškalbingesnis būdas reikšti mintis.
Išties, ji šimtus kartų norėjo jam sakyti: saugokis, peršalsi… Bet tas žvilgsnis į horizontą išryškindavo neapsakomą grožį jo veide. Jis išgyvendavo visiško priėmimo ir atsidavimo būsenas. Tai, ką jis mate ir jautė gamtai per atdarą langą, prilygo egzitencijos džiaugsmui. Tomis akimirkomis žiūrėdama į savo vyrą, tylomis ji dėkodavo jam už išjaustą laisvę nevaržomai stebėti tolius. Ir taikiai priimti tai, ką siunčia pasaulis. Ne kovoti, ne užsidaryti, ne atmesti, ne ignoruoti, o leisti jai ir sau išgyventi sielos ramybę netgi prie atidaryto lango.

... Ne, ne per vėlai – priešingai – pačiu laiku ir tik jo dėka moteris suvokė: tai buvo ne vėjo gūsis, o gaivaus oro gurkšnis, įprasminęs tylos vertę jų bendrame buvime.
Lengvai atsiduso… iškvėpė paskutinius nerimo likučius ir… priėjusi prie lango, matant pasauliui, švelniai bučiavo savo gyvenimo vyrą.