Skrydis

Susiruošimą skrydžiui prisijaukinau kaip lengvą įprotį. Svarbu spėt į lėktuvą. Nepavėluot skrydžio registracijai.
  Rytoj.
  13.00!
  Gruodžio vakaras. Gruodis – šlykščiausias mėnuo. Gruodis – ištisas vakaras, ištisinė naktis. Langai raibuliuoja prisodrintais juoduliais. Velniai, nepajėgę katapultuotis į debesis, juoda smala triedžia ant žemės. Baiginėju darbus atidėtus paskutinei minutei. Vis rodos, kad užteks laiko... Ak. Baigiu rašliavas.
– Labas. Pabaigiau. Atsiųsiu emailu... Prisegtuke.
– Koks mailius? Atnešk rytoj atspausdintą.
– Rytą sėdu į traukinį. Po to išskrendu. Rytoj būtina priduot dokumentus.
Sutariame, kad pagyvenusiam politikui atspausdintus raštus paliksiu jo laiptinės dėžutėje.
Kambario erkeris šviesėja. Langų juodumas drasko baltos snaigės lydimos vis tankėjančių sniego marškų. Supakuoju dokumentus. Dar du būtini darbai: perduoti knygos santrauką su rankraščiais, permatuoti kriptą. Pasiimu kapo eskizą, degtukus, ruletę, rankraščius. Išsivarau dviratį. Aplink balta. Tuščia. Kiemo erdvėn nusivaipo geltonas prožektorius. Atsargiai minu pedalus. Sniegas šviežias. Negirgžda.
– Velnias! – posūkyje išvažiuojant iš kiemo dviračio ratai slysteli. Ledas. Užšalus bala po šviežiu sniegu.
Atsargiai važiuoju tuščia gatvele. Kairėj snaudžia privatūs namukai. Dešinėj nuolat transformuojasi mūrinių sovietinių komunalkių kvartalas. Kai kurie langai melsvai mirksi Kremliaus kurantais. Kai kurių pasilikusių gyvenimai čia, o mintys Rusijoj.
Rusus keičia kinai. Kinų plytelėmis užantspauduoti praeitin grimztančio miesto trakto sluoksniai bulvare, gretimybės su tvarkingom antkapių juostom. Bulvare velniškai slidu. Po plonyte sniego danga – čiuožykla. Snaigės lekia tiesiai į akis. Dešinėj Didždvaris. Iš kairės artinas krašto savanorių būstinė, o sovietmečiu marksizmo leninizmo kalvė, nukalusi būrį sąjūdiečių.
  Ore pulsuojanti nesuvokiama grėsmė atsimuša į vienišus ąžuolus, senmedžius, krenta žemėn kartu su baltom snaigėm. Tamsiam judančiam danguj ropoja nukirsti medžiai – ninmendžiu. Judu besivaipančių trolių, raganų, drakonų, černobogų, kiklopų koridorium į grėsme alsuojantį laiką.
Pakalnėn visiškas ledas.
– Trenksiuos, ir po skrydžio.
Stabdžiai atsisako. Lekiu, po velnių, kaip boingas. Tamsiam horizonte žiojas jaunas politikos klerkas. Lėktuvo sparnai masteliu 1: x pražiodina jo burną lig pat ausų. .
  Metalinės dėžutės dangtelis spragteli nakties tylą.
  2.30.
  Vienas darbas atliktas.
  Tebesninga. Renkuos kitą kelią. Pro parką. Į kapines. Baltas Katedros bokštas remia virš jo nušvitusius debesis. Klouno šypsena alsuoja į nugarą:
– Nu ir kas ta Poetė? Šeima? Negirdėėėjau, – supasi išsiviepęs kėdės atlošas.
  Nuo Katedros kalno leidžiuos ką tik įrengtais zigzaginiais takais. Iš kiniškų plytelių. Lenkias gatvė atmesdama kuprą į ežerą. Žybsi žibaliniai žibintai. Vakarinį šlaitą juosia rūsiai – kriptos. Žemę kapinių plėtimui išpirko Poetės senelis. Ir dar paaukojo vargšams aukso rublių. Ir jo sūnus, Poetės tėvas, sovietų ištremtas į Sibirą ruošė pabėgimus...
  Rudenį sutvarkėm kriptą ir gretimą, yrančią. Poetę palaidojom prie senelių. Skulptoriaus žmonos akys, pirštai, aprinko mažiausius šapelius... Žiebiu degtukus. Permatuoju matmenis atminimo plokštei. Klevas apšalusiom į dangų rankom mano liudininkas.
  Beveik 4.00!
Stirksau prie metalinio šarvo durų. Draugė miega. Manęs neįsileidžia. Drėgna vėsa. Krečia drebulys.
– Ką daryt?
Lekiu autobusų stotin. Beldžiuos pas akivaizdžiai geraširdę budėtoją.
– Ponia, šįryt išvažiuoju. Išskrendu. Gal galėčiau jums palikt tuos popierius. 9.00 ateitų paimt iš leidyklos.
– Ar tikrai ateis?
– Tikrai. Labai jums dėkoju.
  Strimgalviais parlekiu. Dušas. Kava. Gerai paskraidžiau!
  Į kuprinę keliauja būtiniausi daiktai. Įprastas komplektas žiemai, dokumentai. Kuprinė veik sprogsta. Šiap taip užtraukiu užtrauktukus. Laiko visai nedaug. Visai nedaug laiko. Spartinu žingsnį. Gatvės laikrodis rodo, kad iki traukinio liko tik 15 minučių. Bėgte! Nugarą tranko akmeninė kuprinė. Gerkle kyla kartumas. Po velnių! Dar įstrižainė apgriuvusio šaligatvio ir – šviesiu tinku glazūruotas carmečio stoties pastatas.
  Prieš mane mergina ramiai perka bilietą.
– Greičiau, greičiau, – skubinu.
  Be penkių septynios..
– Vieną į Vilnių.
– Pirkit traukiny.
– Parduokit. Traukiny brangiau.
– Jei programa leis.
Iš stoties į peroną keli šuoliai.
Klesteliu į vietą prie lango pustuščiam vagone. Stiprėjant traukinio bilsmui retėja mano alsavimas. Vilniuje persėdu į oro uosto traukinuką. Neskubėdama pėdinu oro uostan. Šviečiantis tablo kas kart primena Polio Vilaro „Nėra laiko nė mirti“.  
– Labas. Ko neatsiliepi? – pasitinka susijaudinus grupiokė. – Einam kavos.
– Dirbau. Nėra laiko nė...
– Dėmesio!
– Pradedama keleivių registracija skrydžiui į...