Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Per horizontą perkopę pirmi saulės spinduliai nutvieskė jūrą, vilnyse lūždami į tūkstančius mažesnių spindulėlių. Šokinėdami nuo vieno raibulio ant kito, jie pamažu pasiekė krante išsibarsčiusį kaimelį: uolėtus skardžius mušančias bangas, žeriančias purslus ant lizduose klykiančių paukščių jauniklių, akmenis dengiančią rasotą žolę  ir dangų bei klausą riksmais raižančias žuvėdras.

Kiek atokiau nuo kranto, beveik sulindęs į grubias kalvas, stovėjo rąstinis namelis, vietomis aplūžęs ir aptrupėjusiais dažais, juoduojantis nuo ore plaukiojančių garų ir druskos. Iki jo vedė padrikų akmenų, žvyro ir žemių takelis - kadaise tai buvo žolė, tačiau kasdien mindžiojama, ji prarado savo formą. Prie pat durų jis užsilenkė aplink namą, atsiremdamas į kuklią verandą ir daržą prie jos, pasislėpusį tarp vangiai siūbuojančių smilgų ir aukštesnių žolių.

Gaudydama pati save, rytmečio šviesa surado verandos langą, o pro jį - šiurkštų žvejo veidą. Smalsūs spinduliai belstamiesi į vokus jį prabudino, ir šis, įdegusia gyslota ranka dangstydamasis akis, apsivertė ant kito šono. Čiužinys, pajutęs svorio pokytį, gailiai sužviegė, versdamas vyrą susiraukti. Pagulėjęs dar minutę, žvejys atsisėdo. Rytinė medinių grindų vėsa smelkėsi į pėdas, visiškai išsklaidydama miegus. “Mums reikia naujo čiužinio, ” jis sumurmėjo rąžydamasis. Dar vienas punktas ir taip ilgame taupymo sąraše. Pirštais perbraukęs atauginėjančią rusvą barzdą, jis atsikėlė. Laikas dirbti.

Marškiniai, sagos. Kelnės, botai. Skrybėlė. Sumuštinis. Susiruošti netruko ilgai.

Prieš išeidamas jis dar sykį nužvelgė lovą ir joje miegantį savo mylimąjį. Jis atrodė toks ramus ten, nutolęs į sapnų pasaulį, toli nuo skurdžios kasdienybės. Susivėlęs, įsikniaubęs į sujauktą patalą ir su nuo lūpų kampučio ėmusia tįsti seile, bet ant skruosto ir bevardį puošiančio žiedo šokanti šviesa neleido tam užgožti jo grožio. Žvejys nykščiu perbraukė per aukso juostą ant savo piršto. Vis dar negalėjo patikėti, kad praėjo trys metai. Lygiai trys metai nuo tada, kai visam pasauliui galėjo pristatyti Einarą kaip savo vyrą.

Nubraukęs plaukus nuo jo veido, jis švelniai priglaudė lūpas prie mylimojo kaktos. Pajutęs liesus pirštus ant savųjų, šyptelėjo.

– Labas rytas, mielasis, – jis sukuždėjo.

Rišlaus atsakymo nesulaukė – tik neaiškaus myktelėjimo. Pusiau prabudęs, Einaras vėl užsnūdo.

Stengdamasis nesukelti per daug triukšmo, žvejys išėjo laukan. Primerktomis akimis nužvelgė horizontą. Giedra. Nė menkiausio debesėlio.

Jis giliai atsiduso. Nežinojo, ar galės tverti dar vieną dieną grįžimo tuščiomis. Jis nebuvo vienas – ši vasara buvo negailestinga visiems. Oras įkaisdavo greičiau ir anksčiau nei bet kada anksčiau. Žuvis tarsi skradžiai prapuolė. Tikėtis geriausio darėsi vis sunkiau. Vis dėlto su kibiru, meškere ir tinklu rankose, jis pradėjo lėtai leistis šlaitu. Pasiekęs prieplauką mostelėjo kaimynams, ruošiantiems savo valtis, ir girgždančiomis liepto lentomis nužingsniavo prie savosios.

***

Į krantą jis grįžo saulei kopiant į zenitą. Vidurdienį žūklė tapdavo neįmanoma - net ir slėpdamasis po plačiakrašte skrybėle jis kasdien vis labiau nudegdavo kaklą. Tačiau irtis atgal buvo sunkiausia ne dėl deginančios šviesos. Sunkiausia buvo grįžti nieko nepagavus. Grįžti, žinant, kad ir taip gyveni beveik be nieko, o žiemą tu, tau brangiausias žmogus ir visi aplinkiniai gali likti be maisto. Įprastai jie pasidalindavo, jeigu kažkuriam nenusisekdavo tą dieną. Bet pastarąsias kelias savaites net nebuvo, ką dalintis. Visi grįždavo nukorę galvas.

Kraunant savo mantą lauk, jo akys užkliuvo už nedidelio prekeivių karavano, lūkuriuojančio netoliese. Trijulė žmonių, jų keturi krepšiais apkrauti asilai ir mažas spalvingas vežimas pasirodydavo kas kelias savaites. Jie atkeliaudavo iš miestų pietuose, gabendami iš svetur atplukdytas prekes, tikėdamiesi jomis suvilioti vietinius žvejus ir piemenis. Jiems neretai pasisekdavo - dažniausiai aplink juos susiburdavo nemaža minia. Kol vaikai lakstydavo aplink ausimis karpančius keturkojus, suaugusieji imdavo grumtis, kuriam teks geriausi produktai. Dabar prekeiviai stovėjo vieni, šnekučiuodamiesi tarpusavyje. Kaimelio gyventojai neturėjo, ką mainyti.

Žvejys apsičiupinėjo kelnių kišenes. Sukrapštęs kelias monetas, jis patraukė pirklių link. Jam pagailo jų, stovinčių po negailestinga saule, pagailo asilų, kurie visą mantą atitempė iki čia, bet negalėjo jos nusikratyti, pagailo ir pačių prekių, kurios neišpirktos tokiame karštyje tikriausiai sugiš po kelių dienų. Pavargusiomis akimis nužvelgęs vežime gulinčius ryškiaspalvius vaisius, nudelbė žvilgsnį į kelis metaliukus delne. Jis žinojo, kad jų neužteks net ir porai jų, bet bent vienam, galbūt. Dar sykį žvilgsniu perbėgęs vežimą, jau ketino tiesti juos kitoje pusėje stovinčiai strazdanuotai, kiek žilstelėjusiai raudonplaukei.
Pajutęs jos ranką švelniai dedančią vaisių jam į delną nepaėmus pinigų, vyras pakėlė akis.

– Nereikia, – ji linktelėjo, – suprantu.

Silpnai nusišypsojusi, ji prisijungė prie savo bendrakeleivių, ėmusių krautis daiktus. Žvejys nuščiuvęs stebėjo, kaip mikliai jie sukrovė visas prekes į krepšius, kaip iš to, kas turėjo būti pelninga diena liko tik nuvargę ir ištroškę veidai. Paglosčiusi savo asilo galvą, moteris užsėdo ant balno ir, dar sykį linktelėjusi žvejui, kartu su karavanu patraukė sekančio kaimo link.

Kurį laiką jis stovėjo vietoje, žiūrėdamas į kivį rankoje. Vandenyne jis praleido pusdienį. Ir viso to darbo vaisius tebuvo… vaisius. Nedidelis, nė pusės jo delno neužimantis vaisius.

Kopdamas link namų, jis negalėjo nustoti galvoti, kad jie galbūt neišgyvens žiemos. Kad ketvirtų metų jie gali nesulaukti.
Prieš akis išniręs namelis su iš kamino smilkstančiu dūmu praskaidrino mintis. Jis  nejučiomis paspartino žingsnį.

Jam net nepasiekus durų jis buvo jo glėbyje.

Minutėlę jie stovėjo nekalbėdami. Einaras apsivijęs jo krūtinę laibomis rankomis, žvejys smakru lengvai atsirėmęs į jo viršugalvį, stambiais pirštais veldamas plaukus. Netrukus jis atsitraukė ir, suėmęs jo skruostus, giliai pabučiavo į lūpas. Einarui teko šiek tiek pasistiebti, bet jis neprieštaravo - šiek tiek pasviręs į priekį jis vėl atsidūrė savo vyro rankose.

– Vėl nieko? – jis sukuždėjo, glausdamas galvą prie jūra ir prakaitu atsiduodančio kūno.

Žvejys liūdnai papurtė galvą. Akimirkai paleido mylimąjį, pasilenkdamas prie žemėn nukritusio kibiro ir tinklo jame. Tinklo gijos buvo beveik tokios pačios rusvos spalvos - iš pirmo žvilgsnio jis buvo tuščias.

– Bet buvo užsukę pirkliai,  – jis atsitiesė, suspausdamas Einaro rankas, į jas įsprausdamas vaisių, – čia tau...

– Johanai…
– Nedaug, bet žinau, kad tau jie patinka…

Einaras darsyk stybtelėjo, žaismingai pakštelėdamas jam į nosį.

– Ačiū, – jis plačiai nusišypsojo.

– Su metinėm, mielasis.

– Ir tave.

Johanas prisitraukė jį arčiau lengvai kilstelėdamas, iš įpročio apglėbdamas liemenį, leisdamas jam kabintis ant kaklo. Tačiau pajutus trintį ant saulės nukepintos odos, jo veidą perkreipė skausmo grimasa. Einaras nedelsiant paleido rankas, užmesdamas akį į įraudusį jo kūną.

– Nepasitepei?

Žvejys kietai suspaudė lūpas, nusukdamas akis nuo jį kiaurai veriančio mylimojo žvilgsnio.

– Jugi žinai, kad reikia, – Einaras tęsė švelniu tonu, laisva ranka suimdamas jo delną, – einam, patepsiu…

Pasodintas ant valgomojo kėdės, Johanas laukė, kol jo vyras perkratys spintelę, ieškodamas tepalo. Dar sykį apsidairė: lova, tvarkingai apklota megztu vilnoniu užtiesalu, greta jos išklerusi spinta, durys į vonią, stalas, netoli kurio sėdėjo pats, ir virtuvėlė su ant viryklės stovinčiu puodu ir spintelėje besikuičiančiu Einaru. Tai nebuvo erdvūs namai, bet vis dėlto namai. Lauko ir verandos durys buvo paliktos pravertos. Jaukus skersvėjis iš lauko pūtė skiediklio kvapą.

– Vėl pradėjai tapyti?

– Aha, - atsakė jis, grįždamas prie jo su tūbele rankoje.

Staigus veriantis šaltis ant kaklo privertė vyrą akimirkai susiraukti. Tačiau greitai jis atsipalaidavo. Kartu su rūpestingais pirštų judesiais, švelniai masažuojančiais jo įsitempusį kaklą, tepalo vėsa ėmė atrodyti maloni, slopinanti perštėjimą. Baigęs, Einaras iš nugaros prie jo skruosto priglaudė savąjį, o tada lūpas.

  – Na, marš prie stalo. – jis pasuko viryklės link, – Bus valgyt.
Mikliai iš stalčiaus išimtos lėkštės buvo pripiltos dar šiek tiek garuojančios sriubos. Abiejose rankose laikydamas po beveik sklidiną lėkštę, šaukštą ir šakutę stambesnėms daržovėms, jis grįžo prie stalo, atsisėsdamas prieš žvejį - ant vienintelės laisvos kėdės. Kiekvienam iš ant stalo stovinčio ąsočio pripylęs po stiklinę vandens, jis pasiėmė savo šaukštą.

– Jie trūks druskos, atsiprašau. Žinau, sriuba šilta, bet leidau jai pastovėti prieš tau grįžtant, kad nors kiek pravėstų, – Einaras kalbėjo semdamas sriubą, – bet bent kol kas tai taip… Ar viskas gerai?

Žvejys stebeilijo į lėkštėje plūduriuojančius čiobrelius netardamas nė žodžio, mintyse paskendęs taip pat, kaip griežčių griežinėliai sultinyje.

Einaras pamojo ranka jam prieš akis:

– Johanai?

– Kaip manai, kas bus žiemą? – jis sumurmėjo, mirktelėdamas atgal į realybę. Paėmęs šakutę, jis ėmė žaisti su bulvių kubeliais lėkštėje. Po truputį jam atsirišo liežuvis ir jis ėmė berti viską, kas jį neramina, – Kas bus žiemą, jei dabar suvalgysim visas daržoves, o žuvies atsargų nebus? Žvejoti žiemą ir taip per daug pavojinga, o jei vasarą toks karštis, įsivaizduok, kas dėsis su šalčiu, su lietum ir pūgom, su ledu ant takų. Aš nežinau, Einarai, nežinau. Ką mes darysim?

– Ir aš nežinau, – Einaras atsiduso kramtydamas, – bet ką nors sugalvosim.

– Ką?

– Nežinau, bet neprapulsim. Tris metus ištempėm taip, kaip nors išsiversim. – galvodamas šaukštą burnoje palaikė ilgiau, – Rytoj plauksiu su tavim.

Žvejys nustojo stumdyti bulvę ir išplėtė akis.

– Ne durnas, gi moku, – Einaras šyptelėjo, – pats gi išmokei. Sriubos liko, rytoj nereikės ruošti. Daržą vistiek laistau ryte ir vakare, tai jam nieko nenutiks, o tapydamas visiškai nepadedu pasiruošti žiemai. Noriu būti naudingas. Galbūt iš to nieko neišeis, bet bent jau nebūsi vienas.

– Neprieštaraučiau, bet… – Johanas primerkė akis, – Bet ar atsikelsi penktą ryto?

Jo mylimasis papūtė lūpas.

– Dar pamatysi, kaip atsikelsiu.

– Kažkaip netikiu, – žvejys nusijuokė, – būtum matęs save ryte.

– Tu tik valgyk, – Einaras išsišiepė semdamas dar vieną šaukštą.

***

Vakarop, eidami link žuvėdrų uolų, jie šnekučiavosi apie nieką. Apie kartu nugyventus metus ir prisiminimus. Apsvarstė, ar artimiausiu verta keisti čiužinį. Nusprendė, kad ne. Kartais vienas iš jų įsiterpdavo su prisimintu arba šviežiai sugalvotu juokeliu ir jie abu imdavo kvatoti. Kartais pokalbis nutildavo, bet jei tai užsitęsdavo per ilgai, vienas jų vėl prisitrauktavo kitą arčiau, greitai pabučiuodami ar saldžiai sukuždėdami į ausį.

Per žingsnį nuo skardžio, jiedu klestelėjo žemėn. Johanas kaipmat visu ūgiu išsitiesė žolėje, pasikišdamas plaštakas po pakaušiu, nuo uolos krašto karančia pėda sukdamas ratus virš ošiančių bangų, žvelgdamas į gelstantį giedrą dangų. Einaras sėdėjo sukryžiavęs kojas, pirštais pešiodamas žalius stiebelius. Greta pamatęs rausvą saulutės žiedą, nuskynė jį ir atsilošęs užkišo jį už mylimojo ausies, bakstelėdamas jam į nosį.

– Dar vis negaliu patikėti, – žvejys atsikvėpė.

– Kuo?

– Trys metai, – pasakė jis, sukiodamas savo žiedą, – tik trys. O atrodo…

– Atrodo, kad visa amžinybė.

Iš vienos kišenės išsitraukęs kivį, kitos - kišeninį peilį, atsargiai padalino vaisių pusiau. Su plačia šypsena atsigręžė į mylimąjį ir ištiesė puselę jam.

– Ne, ne, ne, – Johanas papurtė galvą, sėsdamasis  – jis tavo.

– O aš tavo, – pasidėjęs savąją dalį ant kelio, kitą įspraudė į jo delną, – imk.

Johanas visada tikėjo, kad negražu nepriimti dovanos. Tikėjo, kad jei kažkas atiduoda, turi priimti. Anksčiau būtų pagalvojęs, kad atidavimas atgal laižo šią taisyklę. Bet dabar, žiūrėdamas į tą mažo kivio pusę Einaro rankose ir žinodamas, kad savo delne laiko tokią pačią, jis galėjo tik šypsotis.

Dar sykį priglaudė lūpas prie Einaro kaktos ir giliai pažvelgė jam į akis.

– Aš irgi tavo.
2020-04-07 10:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-15 17:02
Vygaudas
Autorius sujudino pelkę - ir tai jau yra nemažas pasiekimas!
Rašyk drąsiau - tikrai gali!
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-12 01:10
Softijus
Kūrinio pavadinimas asocijavo su Deivido Lincho knyga 'Pagauti didžiąją žuvį', kur autorius sako:

'Mažos žuvelės plaukioja paviršiuje, o didelės – gerokai giliau. Jei žvejosi dar gilesniuose vandenyse – savo sąmonėje – pagausi didesnę žuvį...'

Štai, kaip...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 17:05
DHMO
Dėkui už visus patarimus! Malonu matyti toki1 konstruktyvią kritiką
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 14:37
po langu lyg
Pamačiau panašiai kaip ir pelėda.
Čia tiktų tas nuvalkiotas pasakymas apie žiūrėjimą vienam į kitą arba viena kryptimi. Akivaizdu, kad veikėjai įsispitriję vienas į kitą, ir siužetas / gyvenimas spjauna juos lauk. Nes juk anam būtina kryptis ir progresas. Po trejų metų gal jau vertėtų liautis žaidus namais ir ieškoti kokių nors tikslų? Svajonių? Daryti ką nors ne vien dėl savęs ir vienas kito?

Įdomu tai, kad (bent jau man taip pasirodė ir už tai rašyčiau 10) autorius leidžia veikėjams rinktis. Palieka erdvės. Tik kad jie, rupūžiokai, regis, rinksis būti išspjauti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 14:09
ČakoPelėda
Man asmeniškai nėra jokio skirtumo, tai istorija apie du vyrus, dvi moteris, ar heteroseksualią porelę. Jei mylimasis virstų mylimąja, ničniekas nepasikeistų – iki negalėjimo nusaldinti santykiai, kone pasaka. Gyvenime alkis ir skurdas romantikos neprideda, gal kaip tik buvo galima pavaizduoti, kaip idiliškus santykius pamažu griauna netikrumas, kaip įsismelkia nerimas ir susierzinimas, kai, tarkime, vienas iš paskutiniųjų vaizduoja, kad „gyvenimas yra gražus“, o kitas gi reaguoja priešingai. Nžn, gal ir banalokas pvz., bet vis kažkokią dramą iš to būtų galima išrutuliuot.
Išmetus tą meilės istoriją ir personažus apskritai (man jie pasirodė nuobodoki, vienas į kitą panašūs, perdėm idealizuoti, be jokio „cinkelio“, jokių skeletų spintoje ar bent mažiausios žmogiškos silpnybės),  visa kita man patiko. Rišlus, sklandus tekstas, įtikinami, ryškūs vaizdai. Taip ir toliau, tik personažams daugiau dėmesio norėtųsi, kad jie bent kuo patrauktų, o taip pat ir konflikto bent menkiausio, kad ir vidinio (dar geriau vidinio), juk  novelėje kažką bent kiek įdomesnio/gilesnio nei tiesiog valgyt-melstis-mylėt surasti norėtųsi.

Rašote, mano manymu, labai netgi neblogai, o jei dar padirbėtumėt su pačia kūrinio idėja, būtų ir visai puikiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 12:36
DHMO
@Erla, Džiugu, kad kūrinys pasirodė paveikus, o jei pykina - vadinas dar paveikesnis. Net jei ir reiškinys būtų objektyviai amoralus, koks nėra, reklamos jam reiktų visiškai tiek pat kaip smurtui ir žudymams literatūroje, kurie neretai esti romantizuojami tiek pat, kiek ir absoliučiai niekam nekenkiantys žmonės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 12:14
Erla
Atroda ka pedereitines keles i interneta.
Dvejopa mana reakcija. Kurinis sujaudina ko nesupikina.Vadinas paveikus. Kic princips ka nereiktu tam  reiškiniui reklamas.
2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 12:02
DHMO
Iiiiiir čia turiu Jus sustabdyti, nes siūlomas “tobuliausias atvejis” žengia į skaudinančią teritoriją. Binariniai translyčiai nėra pusiau tas, pusiau anas.
Tęsinio nebus, bet visgi privertėte susimąstyti. Net jei ir kažkuris iš veikėjų būtų translytis (bet tikrai ne pagal scenarijų, kurį siūlėte, tai taip lytis neveikia), kodėl tai turėtų būti Einaras?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 11:49
Svoloč
Oho koks ažiotažas, matyt neveltui atkreipiau dėmesį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 23:52
Softijus
įdomus atsakymas - įstrižai, mintimis staigiai permečiau ir pagalvojau, kad tai būtų idealiausias atvejis mano siųlomam tęsiniui, nes jei pjaunama skersai, tai - moteris, jei išilgai - vyras.
Štai, kaip...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 23:48
DHMO
**įstrižai**
Manau, kad išilgai. Taip patogiau valgyt be šaukštų. Bent jau įsivaizdavau taip, kokia Jūsų interpretacija?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 23:45
Softijus
ir dar, įdomu, kaip padalino kivi?
perpjovė skersai ar išilgai, tai labai svarbi detalė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 23:45
DHMO
@sofitijus, dėkui už pastabą, turėsiu omeny.
Tačiau tęsinio nebus. Juo labiau tokio, kuris slystų pavojingai arti translyčių asmenų įžeidimo :/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 23:35
Softijus
Užkabino pati pasakojimo pradžia.
Patiko sklandi vaizdinių dėlionė.

Deja, visą laiką tikėjausi kažko, kas sustiprintų susidomėjimą toliau skaityti, be to ilgainiui pabodo vos ne kiekviename sakinyje asmenuojamas "jis", "jo", jam", siūlyčiau ateityje į tai atkreipti dėmesį.

Visgi viliuosi, kad tai kažkokio didesnio kūrinio pati pradžia ir autorius kitose publikacijose mus supažindins su tolesniais lyrinių herojų gyvenimo vingiais.

Ech, kaip būtų įdomu, jei pasirodytų, kad Einaras kažkada buvo graži mergina, kuri, pamilusį Johaną ir, žinodama, kad šiam patinka vyrai, pakeitė savo lytį, ko pasekoje Eina, tapo nuostabiu jaunuoliu, laibais dailiais pirštais, aksomine oda ir puriais plaukais...

Lauksiu tęsinio :0
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 22:00
klimbingupthewalls
P. S. Nekreipkite dėmesio niekad į tuos sakinius, kuriuose komentatoriai aptarinėja ne Jūsų kūrinį, ne tekstą, o, tarkim, spėlioja ar Jūs mergaitė, ar berniukas, ar jaunas, ar ne ir pan. 

Aš tai 4-iais įvertinau, nes suprantu, kad čia daug tiesiog rožinės svajonės, kurioje iš tiesų visai norisi pabūti ir man. Ir ačiū už tai, kad galima pabūti kito debesėlyje, kai savo nebepavyksta tokių susikurti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 21:54
ONYX
Kat jus niadažnai rašatia tak šytas ajškei matasi biamaž kėkvėnamia sakinije - vot dauk jokingeu komiat ant patrijarachalinis tafarėtas banadatia pasimauti sava niastandartinei pėrsanažai

Pradžiaje pagalvojeu kat Svoloč turi labaj kėjstas gumara jeusmas biat patom vot yr pac šypsojeusi pakol piarskaičeu. Nu a tomiat jeu ir garsei nusijokeu pamatiąs biandras balsavymas...

Ir, taip, jus parašėtia apė miajlę plokšei ir biaprasmyškai - matamai esatia dar labai jeunas )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 21:53
vakvakas
Noriu mažiau lėkšto cukrinio turinio apie savo paties bendruomenę. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 21:30
DHMO
Turiu omeny, kad dienoraščiui tinka pagal tematiką, kadangi faktiškai rašau sau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 21:21
klimbingupthewalls
Ne, nėra toks blogas, kad reiktų į dienoraštį. Į kritiką jautriai reaguoti nereikia. Nors suprantu, kad ją priimti irgi reikia mokytis, jeigu tik pradedate. Jeigu tai pirmas darbas, tai ir pagirti turim už ką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 21:09
DHMO
Prajuokino nuomonė, kad lgbtqia+ žmonių egzistencija turi būti giliai motyvuota kūrinio kontekste, kitu atveju tai spekuliacija. Žavu, žavu. Nerašau dėl to kad tai yra populiaru, mano priežastis tėra “man pačiam patinka vyrai”. Po šimts, noriu daugiau visiškai lėkšto cukrinio turinio apie savo paties bendruomenę.

Su visa kita kritika sutinku. Prisipažįstu nesąs joks rašytojas, prieš tai nieko nesu rašęs. Tai tikrai nėra joks prozos monumentas, toks ir neturėjo būti - kūrinys viso labo yra fantazija apie gyvenimą, kurio neturiu ir neturėsiu, o sėdint karantine tokios mintys užplūsta dar dažniau. Dėl to ir yra stipriai persaldintas. Dėl to ir yra kupinas atsitiktinių detalių, kurios asmeniškai mielos man pačiam, nes pasiilgau jūros ir rašydamas prisiminiau, kad kiviai egzistuoja. Dėl to ir pavadinimas toks - žvejo vaizdinys galvoje susiformavo pirmas.

Vis dėlto galbūt istorija turėjo būti dienoraščio įrašas. Gaila, kad tą skiltį suradau tik įkėlęs. Cha.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2
[iš viso: 28]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą