Septetai

Norėtumėte žinoti, kas yra klasta?
Įsivaizduokite patalpą. Joje jūs.
Viskas užsklęsta. Tartum krūtinės ląsta.
Ne? Ne viskas? Blogai pažįstate klastą.
Jei išeities nebuvimą susiejus
trumpam su tuo, ką jaučiate lyg balastą,
o tai, žinoma, laikas, nebus odisėjos.

Įsivaizduokite silpną chorą. 
Arba dešimt tokių. Ir galingą solistą,
valdantį, jei ir ne visą orą,
tai bent jau virpesių zoną, kai slysta
nata lyg per sviestą –
nesvarbu liūdesį ar mažorą
šviesdama neša, ir, nesitikėjote, neblėsta.

Gali pasirodyti – tuoj nutils, bet plūsta
ne garsai, o jų lukštai mažieji, sferos,
kekėm negirdimom, pasaulis tylus tą
būvį žino – kaip nesuklydus, teisingai pasvėrus,
parinkus būstą
prieš sudedant bluostą,
nepagailėti... Tegul šoka chimeros.

Taigi, miegą turite. Galima sakyti – uostą.
Lyg ir viskas gerai, bet kodėl kaista
vokai užsimerkus, žodžiai jaučia kaip tolsta
jų prasmės, jaučia dengiantį glaistą
storėjant ir blunka, bet, nesitikėjote, nevėsta
ir šį kartą klasta klysta,
apleidžia postą ir prasideda fiesta.