iš(par)eiti

upės paviršium teka garsai 
kyla antis palikdama šliūžę
surenka dangų 
spalvotais ego popierėliais 
lyg aitvaro uodega
suka ratus kol susilieja
į tašką 

nuo sparno vanduo per stiklą 
per akis suskilinėjusias
žiūrinčias į tolį 
į degančio pasaulio baseiną 
kur kniūbsčias žmogus
traiško kumščiu obuolį 

šviesa replėmis iš akių 
išgliaudo sėklas
kol sugrįžta apėjęs akligatvius
pakeisti žvaigždę į akmenį
ir tai vos girdima
kai gerklėje balso lukštas 
trakšteli