Neprapuls!

Petras užsimanė alaus, bet žmonai pasakė, kad pritrūko cigarečių, todėl nubėgs į parduotuvę.

- Gal ką nupirkti? - išeidamas paslaugiai paklausė žmonos.
- Nupirk pieno.
- Pieno?
- Aha - pieno. Atsiminsi, ar parašyti žinutę?
- Ką tu, brangioji - pieno! Viskas aišku.
- O vieną kartą vietoje pieno atnešei degtinės ir man įrodinėjai, kad sunku atskirti butelius, nes abu balti, atsimeni?
- Bet juk tai buvo po kalėdinio vakarėlio darbe, brangioji!
- O kaip po to įtikinėjai, kad degtinė neprapuls, nes turėsime svečių, tačiau jiems atėjus, pasirodė, kad degtinė prapuolė ir vėl skolinomės iš kaimynų?
- Nu, išsigėrė kažkaip po truputėlį... Nu kas čia dabar tokio!.. Juk abu žinome, kad kaimynai visada ką nors turi.

- Visada randi pasiteisinimą... - ranka numojo žmona ir staiga prisiminė: - Ir duonos! Girdi?! Dar ir duonos paimk!
- Aha, girdžiu! - atsiliepė Petras jau nuo durų.
- Tik nesumaišyk duonos su brendžiu! - linksmai įdurė vyrui įkandin žmona.

- Nesumaišyk duonos su brendžiu, - pakartojo sau Petras ir nusprendė: - Šmaikštuolė.

Pakeliui kažkodėl pagalvojo, kad duonos su brendžiu skonis turėtų būti įdomus, nes abu yra to paties grūdo tik kitokios formos produktai, bet tąkart Petras planavo išgerti ne daugiau dviejų alaus - tokia buvo jo norma. Grįžęs namo, žmonai pasakys, kad sutiko Juozą ir su juo padarė po bokaliuką. Tai visada veikia teigiamai, nes Juozas yra respektabilus žmogus. Ir tikrai reksykiais Petras susitinka Juozą ir jie padaro po du bokaliukus, o žmonoms abu kaip susitarę sako, kad po bokaliuką.

Aludės duris Petras pravėrė puikiai nusiteikęs ir būdamas pilno proto. Neskubėdamas išgėrė savo du alaus, persimetė naujienomis su pažįstamais veidais ir dar geriau nusiteikęs uždarė baro duris.

Gatvėje sutiko Juozą. Išaiškėjo, kad jis eina į aludę, o Petras savo normą jau išgėręs, tačiau jautėsi taip, tarsi dar viena tilptų.

Ir tikrai labai skaniai susigėrė dar du alaus su Juozu.

Atsisveikindami kaimynai pamindžiukavo vidutiniškai du kartus ilgiau, nei paprastai mindžiukuoja kaimynai atsisveikindami. Namus Petras pasiekė pilno proto ir puikiausiai nusiteikęs, nes net nereikės meluoti žmonai - juk tikrai sutiko Juozą!

O tada jo galvoje užsidegė raudona lemputė - žmona! Ji prašė kažko nupirkti?.. Petras pasuko parduotuvės link ir visą kelią mėgino prisiminti, ko prašė žmona?.. Kalbėjo apie svečius...

- Aha! - prisiminė Petras. - Sakė, kad gali ateiti svečių, o namuose nelikę nė lašo degtinės, nes aš ją, atseit, patyliukais išlaižiau, o kai ateis svečiai, vėl prašysime kaimynų paskolinti ir panašiai...

Tada Petras pagalvojo, kad žmona liepė nupirkti degtinės, bet tuo pačiu neaiškiai prisiminė, kad dar kažką ir apie brendį ji kalbėjo?.. Tarsi, kažkas nori brendį mirkyti duonoje?...
Iki pat parduotuvės durų Petras mėgino, bet tiksliai taip ir neprisiminė, ką ji liepė nupirkti: degtinės, ar brendžio butelį?

- Ai - paimsiu abudu! - nusprendė Petras praverdamas parduotuvės duris ir būdamas sveiko proto bei puikios nuotaikos.