Iškvėpiai

štai ir viskas mažyt kaip švelniau man ištart štai ir viskas
šis gyvenimas sprūsta lyg smėlis užgniaužtas į saują
o po mūsų tas pats – kapinaitės varnai obeliskas
ir tik gimusiam rodosi viskas prasminga ir nauja

kaip suminkštint žodžius kai jau baigiasi temos ir viskis
nesinori čia būti taip pat nesinori išeiti
mano rankose peilis prieš atplėšiant laišką sutviskęs
lieka strofos kurias nors sudilusias krausim į kraitį

mes po žodį lipdysime tai ką pats laikas sugriovė
tik paliki man teisę vieninteliam klupti ir klysti
viskas keičias per greit – senas viešnamis virto šventove
o malda į tave mano lūpose kaip šventvagystė

ir rožančius dabar tik grandinė supančioti rankom
ir rožančius dabar tik grandinė ir kojom supančiot
kol skaičiuojam kas liko savęs tą minutę netenkam
bet tu viską patyrei ir džiaugsmą ir manąją kančią

ji – žvaigždės atspindys pasemta ten iš šulinio dugno
ji kainuoja tiek pat kiek ir nuogo karaliaus drabužis
visa kitą lėtai šitą naktį paleidau į ugnį
taip kaip sudega medis po žaibo per liemenį lūžęs

štai ir viskas mažyt akyse driekias vakaras plonas 
kaip sunku tai ištarti kai šalnos dar paširdžius gelia
ir atrodo kad skamba žaislinis namų telefonas
tavo iškvėpiai tylūs rasoja į mano ragelį