Turtas

Pakrantės –
kaip veido kontūrai
iš aukštai,
smėlio, vandens ir žemės riba –
kaip žemyno šypsnys,
kai žiūri
iš viršaus.

Širdyje bitės renka medų –
naujam koriui,
naujam derliui.

Jau dirba gerą darbą –
nežinodamos dar,
kas jį ragaus.

Šypsaus lėktuvui išskleidus ausis,
klausiu savęs,
kur pamečiau meilės sau saldainius –
išpyliau juos, kaip Skittles
spalvotas savaitės dienas.

Bet vis dar
pašėlusiai gera gyventi.

Judėti.
Jausti ir būti.

Būtyje raustis,
kaip vaikystės stalčiuose
rasti netikėtų lobių –
gyvenimo monetų,
kurias nauji rytai man mėto,
o aš vis bandau atspėti,
kas šį kartą atsivers,
laikrodžiui apsisukus ant briaunos –
skaičius/herbas?

Net jei nepataikau -
spurdu džiaugsmu.

Mano turtas – tai aš.
Ir gyvenimas.

Vienas.
Didelis, kaip nesibaigiantis miškas,
sekantis man naujas istorijas
savo samanų pataluose.

Aš gyva.
Ir to šiandien pakanka.


2018 08 04 (Duty trip. Skrydis ARN-RIX: Stokholmas-Ryga)