Pakrantės –
kaip veido kontūrai
iš aukštai,
smėlio, vandens ir žemės riba –
kaip žemyno šypsnys,
kai žiūri
iš viršaus.
Širdyje bitės renka medų –
naujam koriui,
naujam derliui.
Jau dirba gerą darbą –
nežinodamos dar,
kas jį ragaus.
Šypsaus lėktuvui išskleidus ausis,
klausiu savęs,
kur pamečiau meilės sau saldainius –
išpyliau juos, kaip Skittles
spalvotas savaitės dienas.
Bet vis dar
pašėlusiai gera gyventi.
Judėti.
Jausti ir būti.
Būtyje raustis,
kaip vaikystės stalčiuose
rasti netikėtų lobių –
gyvenimo monetų,
kurias nauji rytai man mėto,
o aš vis bandau atspėti,
kas šį kartą atsivers,
laikrodžiui apsisukus ant briaunos –
skaičius/herbas?
Net jei nepataikau -
spurdu džiaugsmu.
Mano turtas – tai aš.
Ir gyvenimas.
Vienas.
Didelis, kaip nesibaigiantis miškas,
sekantis man naujas istorijas
savo samanų pataluose.
Aš gyva.
Ir to šiandien pakanka.
2018 08 04 (Duty trip. Skrydis ARN-RIX: Stokholmas-Ryga)