Palaukime

kaip man susukt
įsukt
į šitą ritmą
pirmam smuikui verkiant 
rudą popierių
kuriam galbūt
tik karameles kelios
šokolado plytos
buvo vertos

visuomet pavagia
nelieka
pasibaigia
ir kiek eilėse prastovėta
kas gražins tą laiką
norėčiau išsipildymo
švelnumo rankų
šešėliuose matau
tik veido
kaukę blankią

visuomet sugrįžti
lyg niekur nieko
lyg nebuvai išėjus
galbūt matai
ne vyną jau geriu
kanapių
gydančius aliejus

klampu ir nejauku
nors gulkis pelkėn
palaukime
kol dar gyvi
kol mums dar
smuikai verkia