tolygiai

tarp galios ir negalios




padalintas kastuvo briaunos
kaip žaibo perkirstas perpus

...

kažkurią akimirką ar per kelias
praradau baimės jausmą
nebebijau atslenkančios mirties
jeigu ji praneštų apie save iš anksto
galbūt būtų kas kita
bet ji nepraneša

dabar aš galiu ramiai pažvelgti į
laikrodį
rodantį visą prarastąjį laiką
nesvarbu gulėčiau paslikas
ar vaikštinėčiau per kambarį įstrižai
anksčiau vien laiko suvokimas
ne tik nervindavo
bet ir mirtinai gąsdino

kartais man rodos
kad visą būsimą laiką aš galiu
užtvenkti
o nubėgantį pasivyt

net pati laiko sąvoka
man atrodo gana neutrali
nors ir be galo reali
tokia tikroviška todėl
nes man ji prarado abstraktumą
lyg čia ir dabar būtų likusi
be rūbų

aš galiu daug ką matyti kitaip
žinau nesu visagalis
tačiau ir vėl - rodos apskritai galiu labai
daug
bet nieko nesiimu

ir dar kažkodėl vos krustelėjus
mane pila prakaitas
lyg iš baimės lyg ne
tarsi bijotų kūnas ne aš

savo kūno baimės kvapo
gėda prieš žmones ne tik prieš
moteris

kokia negalia mane apniko nežinau
kai nėra jokio vargo atsiranda vargas

jis seka paskui tave visur
jis pasiekia visur kaip visureigis
net kai užsisklendžiu mintyse
jis pramato visas landas visa
kai galima jo išvengt
lyg būtų visamatis
ir paskutinę laimingą mirksnį
atsiduria šalia
čia pat

beje kaip tik tai man labiausiai
patinka - užsisklęsti
būti už durų sienų ir barikadų
beveik nieko neneveikti
nesiimti nieko
kad ir kas benutiktų

esu lyg pažymėtoji auka
kuri žino kad ją visvien
vieną dieną suras

tai ir yra sunkiausia

žinoti
galėti viską
ir nesiimti nieko
laukiant kada gi
netikėtai parblokš
lyg kulka lyg kumštis
arba ieškantys
pagaliau suradę tave
nustvers