Klaida

Kai kastuvo briauna padalija tolygiai per pusę
Karalystę kuri man priklauso tiek pat kiek ir tau
Lygiai nulį apvalų kai mes vakare atsidusę
Vėl užmingam abu ir nubundam išsyk po lietaus

Dar paaugę šiek tiek mūsų akys dar primena žolę
Mūsų skruostų vagas dar išduoda laukai suarti
Jei norėtum paliesti – per šviesmetį esam nutolę
Kad galėtum nudegti – atrodo šiek tiek per arti

Ši ugnis nemari – ten po vandeniu laužas kūrenas
Kada saulė panyra į mėlynas jūros gelmes
Taip ir gimsta galbūt paprastumo nepaprastas menas
Kas paskęs nesvarbu – daug svarbiau ką į krantą išmes

Trys maži gintarai dvi skardinės ir senas kaliošas
Šiandieninis laimikis ir nieko nereikia daugiau
Neišduoda manęs ši beribė erdvė ir suošus
Neišduoda manęs kad kas kartą be saiko vogiau

Ir tavęs giedrą žvilgsnį – taip tęsiasi metai iš metų
Kad ir pats pavirtau tavo žvilgsny tiesiog inkliuzu
Šitiek laiko prabėgo nuskendo gal kur ... nepamatėm
Bet dar galim ištarti kad blemba juk buvo gražu

Palydėti saulėlydį saldų galbūt ir banalų
Nes paviršius blizgus tačiau brendančiam daros gilu
Amžinybės lašus padaliję nugėrėm prie stalo
Kol besaikė naktis ėmė kviesti išgert po stalu

Ir tolygiai per pusę žadėjo ir mums karalystę
Mes tik juokėmės varno balsu: niekada niekada
Viskas ko mums reikėjo – vienintelės teisės suklysti
Ir įvyko stebuklas kad kūnu pavirto klaida