Kryželis

Lyg koks Kristus kryželį nešu,
Pasimėgaut laiku nesuspėju,
Nes mintis kaip viršūnes pušų
Iškedeno praskriejantis vėjas.

Nors džiaugsmingų dienų ne mažiau,
Pabarstytos jos visos po suodžiais.
Nieks nerinks, tad ko veltui prašiau,
Nuolankumą likimui parodžius.

Vis mąstau, gal dabar nesvarbu,
Kokie lobiai delnuos supakuoti,
Jau sotu nuo sluoksniuotų darbų.
Išpustau prisijotus aruodus

To gerumo, kurį kažkados
Man paskolino buvusios kartos.
Svyra rankos, skatikų neduos
Ir dangun visos durys užvertos.

Ten kažkur atpirkimo ožys
Kantriai skabo jau nesančią žolę,
Laukimu prisirpau, kas prašys,
Kad ir vėlei sugrįžčiau namolio.

Su grėbliu ant peties ir daina,
Apie duoną ir prakaito kvapą.
Atgalios! Nors dienelė viena,
Kur saulėtekiai sutemas slepia.

Ir rytai išgiedrės, pasileis
Per laukus, kur klajojo vaikystė,
Pasėdės, nulinguos pabaliais,
Kur Tėvulis neleis pasiklysti.

Atminimo žvakelę degu
Širdyje, ūkanojimas mąžta,
Nors sunkus tas kryželis. Tegu!
Kiek kelionė užtruks, ne man spręsti.