mozaika

aušros kvėpavimas praplėšia nakties rūbą
pilną neužmigusių minčių šnaresio
jos bijo akinančio dienos perlamutro
apšviečiančio atsispindintį melą
dvelkiantį saldžia apgaule

tai erzina uoslę kaip perdozuoti kvepalai
susigniaužiu į kumštį
ir tvojuosi į iliuzijų miražą
     
pažirę šukės skaidriai spindi 
lyg maldaudamos antros galimybės
                  
renku gabaliukus
dėlioju 
aštru
iš duženų kurti skauda
   
gabalėliai sugula į naują mozaiką   
kraujas  sujungia kontūrus
mano kūrinys švyti 
  
vėl
tikiu