Nusileidžia vokai viskas dingsta išsyk su manim
Dar viena sudaužyta širdis patvory tarsi „rašalo“ butelis
Ir nusėdus kaltė su visais surinktais akmenim
O kokia ten ramybė kai priegalvy blakės ir utelės
O kokia ten ramybė kai sapną suplėšo dantim
Šuo per trisdešimt metų vis sekęs mane iš vaikystės
Tai tik sapnas sapne iš kurio neišeina atimt
Paskutiniojo karto neklydusiam teisės suklysti
Kol išaušta diena lyg balta skulptūra nebyli
Pripūsta kaip lėlė – va klausykis kaip oras išeina
Koks kartumas medaus kai ranka svetimam avily
Vis dar gali užčiuopti per žiemą užmigusią šeimą
Lyg lediniam šaltinyje šaltis sugeltų rankas
Kaip Parulskio eilėrašty šaltis net atimą ranką
Grand-iliuzijos šou jau du tūkstančius metų trunkąs
Kai pabusti bandai visa tai ko jau būta – užtenka
Bet vėl limpa vokai pateptieji medum ir klijais
Lieka belst į duris lieka krumpliais daužyti į spyną
VIP kortelės nėra tad į rojų tavęs neįleis
Tik raktikauliais žemę dar kartais slapčia atrakina
Vos užmerkęs akis aš regiu kas yra ateity
Ta vieta ties skardžiu kur net skubantys turi sustoti
Dieve maišęs dažus kam sakai kad ir mes sukurti
Pagal Tavo paveikslą kuris pasirodė klastotė