Tiktai mes

Dar daug kartų sutems ir lynos, bet laiko  nejausi,
Vakarinės dulksnos ir laukimo prieš prarastą miegą,
Dar daug kartų sustos traukiniai, lietumi nusiprausi,
Rankšluostėlį lininį paklos ant nesurasto sniego.

Vėluma priartės, slinks rūkai, tu visai nebėdosi,
Tik ranka brauksi plaukus, akis, pasijausi
Nesavas tu čia, šitiek kartų laukimą iškosi
Lyg anuomet buvai, lyg praėjusį sausį.

Viskas suksis ratu, kartosis ir naktys ir dienos,
Iš akių sklis šviesa, nors vidurnaktis ilgesiu stos,
Neprašysi palaukt, neprašysi manęs tu vienos,
Pasilikt su tavim prie užutekio Šilko  brastos.

Pasislėps trumpos sakmės ir žodžiai ilgi,
Gromuliuoti, volioti burnoj ir prie vakaro stalo,
Tik matysiu, kaip tu toks pavargęs į dangų žvelgi
O dienų laukime visos giesmės išblukę apsalo.

Vėl griaustiniai dundės, dengsis nuometu tėviškės vyšnios,
Nebeliks čia kančios, ji vyniojos oranžiniu siūlu,
Aš kasnakt į tave, į tave, mano mylimas grįšiu
Kol išgirsiu, kiek metų gegutė gyventi man siūlo.