vėluojanti

tuščiais rytais,  kai kambarys alsuoja
negailestingai spengiančia tyla,
vienatvė išropos iš dulkino palovio -
mano namuos ji jau seniai sava.

ta įžūli koketė pažadais vilioja,  
progos pasipuikuoti nepraleis.
ji kaip katė man meilinsis po kojom,
šaltoj tyloj su manimi ji žais.

ta vienuma  bandys stiprybę mano,
be nuosprendžio ir be kaltės nuteis.
ji plėšo mintimi, kuriai naktis aukoju -
nejau ji niekad neateis?

žinau, kažkur esi,  eini savais keliais...
... tavęs vis laukiu atkakliai,
maitindamas iš alkio staugiančią vienatvę
kantrybės paskutiniais trupiniais.

kol gyvenu, renkuos laukimo kortą  -
tikiu, likimas koziriais sužais.
o jeigu ne - tegul, nors ir prie rojaus vartų
stovėti tektų su kitais kvailiais.