Vakaro idilė

Mėlynas vakaras supasi klevo šakose,
Lyg nulinčiuotas, išbuožintas, tyliai liečiu
Aš siluetą tamsios pilnaties ir glaudžiuosi
Prie tarsi paukštis skliaučių tavo, mielas, pečių.

Gūžčioja vėlės kapuos ir paminkluos, o siaube,
Vienišas kelias ištįsta, tu stovi ramus,
Mano rankas mėnesiena su vakaru gaubia,
Kai parkeliauju į savo korėtus namus.

Blyksi languos ten žvakelės tarytum spingsulės,
Apklotas ištiestas, vėjui užkloju pečius,
Jis tavo lovoj pavargęs šį vakarą guli,
Nors jį pasiausti už slenksčio į niekur kviečiu.

Mano vaikai išsibarstę anapus ir šiapus,
Jų akyse spindi žvaigždės ir skęsta dangus,
Tarsi jauniausia dukra, kuri buvo truputį išlepus,
Tarsi vyriausias sūnus, kuris buvo geriausias žmogus.

Man nesakyk, aš žinau, būna — rytas vėl aušta,
Užeigoj keičia žirgus ta per amžių pavargus dvasia,
Tavo šukuoseną vėjo šiaurinio pašiauštą,
Tavo pasaulį regiu abiejų vaikuose.