Erla<...> Miestas giliai įmigęs, nenusimetęs tamsos apkloto. Kairėj blokiniai penkiaaukščiai suklumpa, sutrupa kaip kortų kaladės. Nuo Talšos padvelkia drėgme, peršlapusiomis smalkėmis. Namelių griuvėsiuose kosčioja kaminų skeletai. Sliūkina vieniša figūra, dairosi aplink, nesuprasdama kuriame pasaulyje atsidūrė, nusipurto užlipus ant kruvinos vaiko galvos. Spusteliu pedalą, greičiau greičiau iš praeities siaubo performanso. Rytuose vos vos švinta. Įsipaišau į Joniškio kelią. Automobilis rodos pats sulėtėja, aplimpa pilkaveidėm skarmaluotom būtybėm, tolimesnės be veidų tik kaukolės gobtuvuose, žvengia arkliai, kaulėti pirštai grabalioja priekinį stiklą, tiesiai į mano veidą šiepias bedantės burnos. Nuspaudžiu garsinį signalą. Kurį laiką važiuoju nuspaudus signalą. Kelio dešinėj rytinėj pusėj švinta. Kairė dar tamsi klampi, krūmais apsikaišęs vieškelis į Gataučius. Kažin ar Tado tėvas Bronius grįžo pasiimt užkastų vokiškų trofėjų.
Lėtinu greitį. Joniškis. Joniškyje laukia užsakytas fikusas. Būtinai reiks pasiimt grįžtant. Būtinai, būtinai, būtinai! Fikusas, smetoninis fikusas – mano sėkmės garantas. Pasienis. Latvijos žemės. Daugiau nei pusšimtis metų po karo, bet pakelėse dvarų likučiai, varganos sodybos.
Sustabdo pagyvenus latvė. Prašo pavežt iki Jelgavos. Nespėjo į autobusą. Šnekučiuojam rusiškai, įterpiam latviškų, lietuviškų žodžių. Kairėj lieka Tervetė, Dobele ir visa skaudanti Kuršo teritorija. Per vieną dieną galim pervažiuot Lietuvą, Latviją ir Estiją. Trys valstybės šalia. Kodėl mes niekad nesusivienijam? Juk tokie panašūs, o kartu ir visiškai skirtingi lietuviai, latviai, estai.
– Kodėl mes nesusivienijam! – užrinku.
Latvė krūpteli, glusteli prie krūtinės rankinę.
– Kodėl nesusivienijam? – ramiai pakartoju.
Ji supranta be vertimo. Tylim.
– Kur važiuoji? – paklausia.
– Į Estiją.
Priduriu:
– Gal ten gyvensiu.
– Matai, ir vienijamės, – šypteli.
Nuo Jelgavos iki Rygos pakelės primena Rusiją. Okupantai nuoširdžiai „pasidarbavo“.
Važiuosiu per Rygą, vairas nesisuka važiuot aplinkeliu. Kelias išmeta į didmiesčio priemiestį, ratai maloniai dunksi tašytų akmenų grindiniu, Dauguvos pakrante. Akmenų tiltu peršoku upę. Senamiestis, Šv. Pėterio bažnyčia, Melngalvių namai.
Pasineriu į didmiesčio siausmą, sureguliuotą infrastruktūrą, plukdančią tramvajų, automobilių, pėsčiųjų srautus žemėje, ore kabančius secesijos nėrinius ir ornamentus. Art noveu*, kaip bepavadintum moderno atmainas, darni konstrukcijos, fukcionalumo ir puošybos harmonija įtraukia žmogiškus pojūčius pažint ir skverbtis į grojantį miesto audinį. Viduramžiai persipina su devynioliktu amžium, dvidešimto pradžia. Kaire ranka vairuoju, o dešinė nejučia kyla griebti pieštuką ir nupiešti balkoną laikančią liūto galvą.
Ištrūkstu į pajūrio kelią. Metalinės asfato juostos kairėje kopos, už jų jūra, dešinėj miškas, beveik vien pušynai, nekur išklotinę pagyvina bažnyčios bokštas.
•••
Už grožybę žemės mūs, už grožybę iš dangaus,
Už palaimą prisimint net išėjusius draugus,
Viešpatie už visa tai tau dėkojam nuoširdžiai.**
Berods šitoj aikštelėj prieš daug metų sustojom su Valium. Kiek bebristum, latviškoj pakrantėj jūra iki kelių. Netgi Lietuvos, Latvijos, Estijos pakrantės skiriasi. Hijumos krantas pribarstytas akmenų, išraižytas akmenų spinduliais. Ant akmenų Valius pastatė palapinę. <...>
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
* Modernas, kitaip Art nouveau, Jugendstil – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios architektūros stilius.
** Autorius – Folliott Sandford Pierpoint – anglų poetas ir psalmių kūrėjas.
