Po tūkstančio metų

Verkia vakaras tylą apglėbęs, gluosnio šakos virš tavo peties,
Balzgani karoliukai, ugniakuras, greit naktis vėl armonika grieš,
Supsis vygės, šaipysis vilkolakiai ir ramybė paklotą išties,
Tu neatmeni — buvome dviese, tu ir aš, dar žiupsnelis nakties.

Nuviliojo tave kitos laumės, kitos vasaros šaukė vardu,
Stiebės smilgos, viliojo patrakėlės, šimtas metų dienų  nelauktų,
Aklas sapnas, sakau— dar ne vakaras, nemarus atkaklumas kitų,
Vėlumoj geso žvaigždės, ugniakuras  ir  manęs negirdėjai jau tu.

Sidabriniai upeliai skambėjo, linko medžiai nuo mūsų klaidų,
Mindėm lieptą lyg atvirą vakarą, o į ugnį mes metėm viltis,
Lyg netyčia pabalusios lūpos, tarė vėl,  kad gyvent nesaldu,
Mano drauge, nutilo jau šnekos, tamsoje greit šešėliai ištįs.

Pasagėlė ant durų išlinko, vienišystę lyg sulą geriu,
Vilgau skruostus aš vasaros ašarom, pirštais glostau gruoblėtus medžius,
Nepareisi į mano jau vakarą, nespindėsi paslėptu gėriu,
Tu ne tu, jau visai kitos ašaros, jos po tūkstančio metų nudžius.