Per daug tylos

Per daug tylos baltų lelijų puokštėj
Ir žemėje per daug rudens dangaus
Šiek tiek per garsiai laiko upė šniokščia
Ir jos paviršiuj niekas nesugaus

Jau pasroviui paleisto vaiko lopšio
Kaip plukdomi bejėgiai pranašai
O tu pavargus jau ramybės trokšti
Ir perkelti per upę paprašai

Nes liko tik nuodė́guliai iš tiltų
Ir vienas plaustas perskeltas deja
Kiek žvilgsnių daug į vandenį sutilptų
Kai auksu ima virsti lapija

Per daug baltos per daug juodos ir rodos
Kad žmogui tampa per mažai žmogaus
Vienatvė dviese plečias rojaus soduos
Ir šaltas žalčio blizgesys apgaus

Pasikartos tie patys ritualai
Mes pereisim pasaulius o gal mus
Šviesa iš bičių vaško dar apvalo
Kad nors arti bet jaučiam atsumus

Kai stovime prie šviežio kauburėlio
Ir balsas dar atitaria esu
O kitas regis šito nepakėlė
Būties lengvybės svorio debesų

Per daug tylos baltų lelijų puokštėj
Prieš ją piktybės gėlės pralaimės
Ir širšviški klevai tie liepsnabokščiai
Užges lėtai nuo rudenio drėgmės