Mano namais buvai tu

Žvilgsnis už uždarytų durų. Kiaurai skrodžiantis žvilgsnis, kuriam net nereikia šiurpaus ar ilgesingo muzikos takelio, kuris žudo net per durų akutę. Ir niekada negalėjai jam atsispirti, atrodo jis sužadindavo visus neatrastus pojūčius, kurie atskirdavo kūną nuo tavo sielos. Tačiau atidarius duris viskas grįždavo į savo vietas ir lyg niekur nieko ištardavai „kaip keista tave matyti“. Nors iš tiesų keista buvo tavęs nematyti. Nebejausti kvapo ant pagalvės kampų, atsikėlus vidury nakties šalia pamatytį gulintį siluetą, tačiau ne tavo. Taip, keista buvo tavęs nematyti. O dabar keista vėl atidaryti tau duris su užverta širdim. Apsimesti, kad nieko neįvyko, kalbėtis su tavimi. Ar tiksliau leisti tau kalbėtis su manimi ir klausytis tavęs. Žiūrėti į tavo ramų kūną ir sekundei praverti širdies duris. Bet tavo pasakyti žodžiai lyg skersvėjis vėl užtrenkia jausmus. Nors veikiau norėtųsi, kad taip būtų. Greičiausiai tavo žodžiai dar labiau įskaudina ir palieka mane lyg audros nusiaubtus namus. Tu nubėgsi griauti kitų namų, o aš pamažėle per tą laiką kuopsiu savuosius – sugriautus, purvinus ir nebe mielus.  Bet tai vieninteliai namai, kuriuos turiu, vienintelė vieta, kur vėl sugebėsiu pajausti šventą ramybę. Kur kažkada vėl galėsiu įsileisti ką nors į svečius, tačiau nenoriai… Tikriausiai tai ir liks namai, kuriuos lankys svečiai – niekada per ilgai neužsibūnantys, iki galo nepažinti ir mandagiai išprašyti keliauti atgal, į savuosius namus. O mano namai liks tušti, pažeidžiami, bijantys kažką įsileisti ilgesniam laikui, manantys, kad galbūt tai kita audra, prisidengusi maloniais veidais. Jie nuolatos bijos, kad maloniausią akimirką liks vėl nusiaubti ir niekam nereikalingi. Tačiau tai bus vieninteliai namai, kuriuos kada nors turėjau. Ir nors kažkada mano namais buvai tu, dabar suprantu, kad mano namai – tai aš.