Laiškas. Sūnui.

„Jam skirta augti, o man – mažėti“ Jn 3, 22–30

*

Padariau nuo savęs kas priklauso – jau tavo eilė
Suvaryti nuklydusius debesis tamstant į gardą
Atėjau pamačiau bet bijojau save nugalėt
Ir žiūrėti toliau kaip preciziškai laikas išardo

Širdies vožtuvus sutepa pakeičia mechanizmus
Kad dar suktųs krumpliaračiai varantys viską į priekį
Kad mes persukam laiką o laikas vėl persuka mus
Apšarmoja langai bet pro baltą vitražą žiūrėki

Kaip atjoja ant šluotkočio raitas ruduo į namus
Kaip jo nieks neįleidžia kaip tankiai jis klibina spyną
Jau nurimsta ir vėl atsibunda kažkoks neramus
Vyriškiau ir tvirčiau ryto rūkas pečius apkabina

Kaip greičiau ir šiurkščiau skilinėja manieji delnai
Kad pasėmęs vandens aš stebiu kaip jis greitai išbėga
Išsisemsiu jau greit nors dar teka vanduo iš tenai
Kur jaučiu žemės šaltį gyvybę ir dievišką jėgą

Man jau skirta mažėti – tau metas tik augt ir stiprėt
Imt į delną žodžius ir su jais išskaptuot naują valtį
Ir užpildyt ertmes kurias glemžias juodoji skylė
Ir kas kartą suklupus išmokti ramiai pasikelti

Ir dėlioti žodžius ir į žemę įaugti tvirčiau
Nebijoti srovės nei stiprybę palaužiančio vėjo
Aš juk pats iš tenai atėjau ir tada pamačiau
Kaip skausminga ištarti jog aš juk ne tuos nugalėjau

Bet yra dar vilties ir tu viską pakeisti gali
Tavo žingsniais ateičiau ir tavo akim pamatyčiau
Kad taip dieviškai spindi rugsėjo šviesa avily
O pavasarį tu vėl ateisi pažadinti bičių

Nebijok ir neverk jeigu būčiau įmigęs giliai
Bet įleiski į avilį oro gaivėjančių gūsių
Aš tikiuos dar ne viskas ir jeigu pabus aviliai
Tavo balso prikeltas pavasarį ankstų nubusiu