Išs(i)lydęs laikas II

Ne pavienis lietus tašė galvas ir smegenis plovė
Ne prie upės krantų mūsų motinos marškinius skalbė
Nešėm juos iš beprotnamio – tąkart jis buvo šventovė
Be baltų angelų – viršum mūsų tik skrendančios gervės

Kurias traukia turbūt toks stiprus prigimtinis magnetas
Tarsi atmintį trauktų stiprioji trauktinė žolynų
Vienas gurkšnis kaklu ugniaspalvis prasmingas ir lėtas
Nutylėtas nurytas kaip žodis toliau Dievas žino

Koks rytojus išauš ar šalna ant žolės ar tik rūkas
Kaip vaiduoklis tylus vis dar šliaužios po Raigardo slėnį
Gal nėra taip blogai juk ne duonos tik žodžių pritrūkom
Susiskaldėm tada kai turėjome vėl susivienyt

Negirdėjome ką mums pasakė Švendùbrės šamanas
Todėl viską patiems teks iš naujo po ratą išrasti
Užkalbėti dantis užkalbėto gyvenimo mano
Kiek suspėjau ištart – užsidirbau už pirmąjį kąsnį

Už antruosius namus ir trečiųjų šalių kontrabandą
Kai putodamas sniegas hegzametrą žemėn gabena 
Už visus kurie vietos šioj žemėj nurimt nesuranda
Už gurvuolius iš purvo nepaprastą-paprastą meną

Dar gimtąją kalba ant kalbos kapinių ir griuvėsių
Vėjas audžia žodžius į lietuviškai plėšiamą dainą
Taip kaip žaibas medžius per rambėjančią šerdį dar plėšia
Bet po jo girdis žingsniai ir riksmas visų kas ateina

Drabužėliais baltais palytėti pasaulį nešvarų
Kūdikėliai raukšlėti pasensta ant supančių rankų 
Mano stovintis laikrodis klysta bet dukart per parą
Tikslų laiką parodo ir mums tų sekundžių užtenka