Švelniai tariant

Tu ta jūros liga kuria sirgti matyt nepabos
Toks sūpavimas lėtas kai burės pagauna rudẽnį
Šitą vėją-likimą kai vis gulas banga ant bangos
Ir dar girdis kaip beldžia kažkas ir tipena per denį

Kaip mėnulio šviesos basos pėdos o tu juk esi
Laivo pirmgalio moteris šimtmetį... dar nepasenus
Iš kriauklės gal gimei – iš to jūros ošimo ausy
Kai ugniniam laše vis dar telpa jausmų okeanas

Kai rūkuos dar girdėt– ūkesys – liūdnos sielos laivų
Kurie lieka stovėt ir nuplaukia be inkaro uostas
Atvirukas iš rūko kartojas gražus dežavu
Mano takas – vanduo kad krypties niekada neužuostų

Mylimiausias šuva pats geriausias sapnų pėdsekys
Jis giedrom naktimis net mėnulyje pėdsakus randa
Ir galbūt atsivėręs dangus laiko gijom susiūtas užgis
Adatėlės šalnõs čia preciziškai susiuva randą

Štai žiūrėk jau neskauda supimas pranyksta visai
Ir tarytum drabužiai nuo moteries burės jau krenta
Ir tik gaudžia kažkas taip arti ir beveik pratisai
Kaip trimitų garsai po neatrastą tolimą krantą

Mes išsemsime jūras – neliks tuoj bangos ant bangos
Kad iš mirusių kopų mirties nė smiltelės neliktų
Ir tik maldos žuvų ką tik žemę pamačiusius guos
Dieve gelbėk mane nuo manęs taip kaip gelbsti nuo pikto

Atšiauraus šio likimo kažkur vis dar bloškiančio mus
Imam žemės ilgėtis vos rudenio kvapą pajutę
Bet ne žemė juoda o gelmė mums atstoja namus
Kai sugrįžtam pavargę į vienišą savo kajutę

Ir galbūt bent sapne man kvepės bičių duonos pluta
Ir žibės jaunatis painų Gordijaus mazgą nukirtus
Po daugybės klajonių žinau – nebuvai man skirta
Bet šios eilės iš vėjų vis viena tebūna tau skirtos