Alavijau, alijošiau,
kiek graudumo, tiek kartumo.
Tavo laikas – einam lošti,
traukiam burtus arba dūmą!
Amžinybė lyg palangė
į šaknis tau įsisiurbia,
skaidrūs melodingi dangūs
geria tavo lapų sultis.
Liūdesį – į šunio būdą,
šunį – prie svarbiausių vartų,
lai per gūdžią naktį budi
prie mėginusių ištverti
šitą rudenį, ir žalią
alavijo nuodėmystę,
gydančią jo gyslų galią.
Palaimingą teisę – klysti.