Naktyje

Tiesias rankos ir aidas kaštonais suskyla,
Vienumoj tirpsta žvakės virš temstančio šilo,
Vakarais tu kartojies, kartojies į tylą,
Kur būtis tarsi vėlumos aikčiojant tilo.

Neprašyk pakartot violetinio rudenio,
Neprašyki panert į užutekio linkį,
Man tave paukščio sapnas anksčiausiai  pabudino,
Kada prietema sopuliu pažeme slinko.

Vaivorinė naktis dar palaukėn nutūpus,
Paukščiai gūžtose niro į alkstančią tylą,
Žaidė šypsena amžino nebylio lūpose,
Kai vakarė žvaigždė į padangę vėl kilo.

Neišnersi vėl tinklo sapnams, kai užmigsiu,
Nesakysi — sustok, vėl kažką pražiūrėjau,
O į žemę šlapiai lyg pavasarį snigs vėl,
Atsimerkę plačiai slinks į naktį arėjai.