Tylus toks

Taip tyliai kalbu kad girdėtųs kaip skleidžiasi rožė
Kaip gilų viduržiemį pumpuras vyšnios praplyšta
Kaip Dievą įvaro į medį – iš medžio išdrožę
Kaip prakuros rūksta ir primena dūmai vaikystę

Taip tykiai juokiuos kad girdėt kaip per kambarį musė
Vėl tupias ant knygos apskriejusi visą orbitą
Taip tykiai dalijamės viską kad lieka tik pusė
Gyvenimo šio ir keliai į gyvenimą kitą 

Taip tyliai mąstau kad galėčiau išgirst ką galvoji
Kur baigiasi tavo mintis ir prasideda mano
Į kokius laukus vėl nuklysta avelė baltoji
Kaip aklas piemuo vėl žodžius po eilėraštį gano

Ir kiek beskaičiuotum banda jų mažėja kas kartą
Tyliu kaip avis ir man gaudžia skliautai mėnesėti
Kai viešpaties sodo medžius senas kiemsargis kerta
Ir net nepamato – viršūnėje angelas sėdi

Ir stebi kaip krinta į žemę lyg uždraustas vaisius
Prinokus žvaigždė ir jos šonai gelsvi ir rasoti
Taip tyliai kalbu kad nejusi kaip vandenį kaisiu 
Ir maudysiu vaiką kuris jau pradėjo šypsoti

Išmokusius vaikščiot juk moko sėdėti prie stalo
Kalbėti išmokusiems liepia protingai tylėti
Kol laikas prabėga ir pieną nuo lūpų nuvalo
Ir lieka drabužiai tarytum žvaigždynai skylėti

Ir zylė maža ant balkono turėklų nutūpus
Tą pirmąjį žodį po raidę po skiemenį lesa 
Ir jeigu nebūtų poezijos kam mums tos lūpos
Ir kas dar galėtų pažadint užsnūdusią dvasią