Gėla

Kokios gėlos našlaičių akys lyg numirę vaikai žiūrėtų
Į pasaulį kurio apglėbti savo rankom daugiau neteko
Kokios sūrios šį rytą rasos išbarstytos žolėj iš lėto
Debesėliai pilvais žemėtais ima gultis tiesiog ant tako

Kur balandžių vartyklės sklando ir per sielvartą siela vartos
Kaip sugautas rugsėjo paukštis ten krūtinės ankštam narvely
Atsimušti sparnais į grotas – visada būna pirmas kartas
Jis vis plakas sparnais bet niekaip jau į laisvę ištrūkt negali

Kaip ištrūksta saga ir lieka šitoks juodas nakties munduras
Keičias vėl angelų sargyba – už tave pabudėsiu – gulkis
Čia spygliuota viela virš vartų ir šviesa man pirštus įdūrus
Ima gest ir tavas blakstienas vėl padengia tik miego dulkės

Ir belieka klausytis vėjo sulėtėjo širdžių plakimas
Ir rasoja skaistyklos stiklas kur kvėpavimas šiltas retas
Tiktai šaukia per sapną kviečia tėvo balsas toksai užkimęs
Ir pabudęs imi suprasti kad taip greitai retėja gretos

Lyg kažkas nuolat grotų pjūklais ir išretintų mišką seną
Ir nustotų almėt šaltinis nuo sausrų be lietaus išsekęs
Šitaip keičias gyvybės ciklai ir jauti kad ir vėl gyvena
Tavyje išsigandęs vaikas – tokios gėlos našlaičių akys