Omnia fluit

Savų namų kvapus sugėrę godžiai
Atversim keliui girgždančias duris
Varnų̃ pulkais išskridę mano žodžiai
Į baltą lapą jau nebesugrįš

Nors taip norėtųs viską sugrąžinti
Apglebti ir jau niekad nepaleist
Pabėgusią vaikystės šviesią mintį
Visus žingsnius pavirtusius keliais

Praėjo liepa rodos net nebuvo
Atgal nieks liepų lieptų nebeties
Tik debesų krašteliai lyg albumo
Pageltę kadrai mūsų atminties

Kurią galbūt kita diena išryškins
Visas kitas su savimi nešuos
Praeina laikas tykiai kaip saviškis
Kurį pažįsta - neaploja šuo

Tik snaus ant žemės tykiai atsigulęs
Gailiom akim į tolį pažiūrės
Ir jam šypsosis vasaros mėnulis
Pro kraštelius šiaudinės skrybėlės

Nors vasaros bus pėdsakai atvėsę
Ir lengvas vėjas smilgų nekedens
Taip plaukia vakarai mums sėdint dviese
Melsvu paviršium tekančio vandens